Trečiame mūsų eros šimtmetyje karalius Cao pasiuntė savo sūnų Tai į šventyklą, mokytis pas didįjį mokytoją Pan Ku. Kadangi princas Tai turėjo paveldėti tėvo sostą, Pan Ku privalėjo išmokyti jį teisingo valdymo principų. Kuomet karalaitis atvyko į šventyklą, mokytojas jį vieną nusiuntė į Ming-Li mišką. Berniukui buvo nurodyta po metų grįžti į šventyklą ir apibūdinti miško garsus.

Princui Tai sugrįžus, Pan Ku paprašė apsakyti viską, ką šis girdėjo. „Mokytojau, –  atsakė berniukas, – aš girdėjau, kaip kukuoja gegutės, šnara lapai, dūzgia kamanės, čirškia svirpliai, šiugžda žolė, zvimbia bitės, švilpia ir stūgauja vėjas…“ Kai princas baigė, mokytojas liepė jam vėl grįžti į mišką ir pasiklausyti, ką dar išgirs. Mokytojo prašymas berniuką pribloškė. Ar gi jis neišvardino visų garsų?

Daugelį dienų ir naktų jis prasėdėjo miške įtempęs ausis, bet neišgirdo nė vieno garselio, kurio nebūtų girdėjęs anksčiau.

Galiausiai vieną rytą, tyliai sėdėdamas po medžiais, jis nugirdo silpnus garsus, nepanašius į girdėtus iki šiol. Kuo atidžiau jis klausėsi, tuo aiškiau juos girdėjo. Karalaitis nušvito: „Čia turbūt ir yra tie garsai, kuriuos mokytojo valia turėjau išgirsti.“

Kai princas Tai grįžo į šventyklą, mokytojas paklausė, ką jis dar išgirdęs. „Mokytojau, – pagarbiai atsakė princas, – gerai įsiklausęs aš išgirdau tai, kas negirdima – išgirdau kaip skleidžiasi gėlės, saulė šildo žemę, žolė geria ryto rasą…“ Mokytojas pritariamai linktelėjo.

„Girdėti tai, ko nesigirdi, – paaiškino Pan Ku, –  yra būtina, jei nori tapti geru valdovu. Nes tik toks valdovas, kuris moka atidžiai įsiklausyti į žmonių širdis, išgirsti jų neatskleistus jausmus, nutylėtą skausmą, neišsakytus skundus, gali pelnyti savo žmonių pasitikėjimą, laiku pastebėti negeroves ir patenkinti tikruosius savo pavaldinių poreikius.

Valstybės žlunga tuomet, kai jų lyderiai klausosi tik paviršutiniškų žodžių ir nesigilina į žmonių sielas, kad išgirstų jų tikrąsias nuomones, jausmus ir troškimus.“

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė