Įnamis

old-691069_960_720

Praėjus keliems metams po mano gimimo, tėtis sutiko nepažįstamąjį, ką tik pasirodžiusį mūsų miestelyje. Tėtis iškart susižavėjo atėjūnu ir netrukus pakvietė jį įsikurti mūsų namuose. Naujasis gyventojas greitai pritapo ir ėmė aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime.

Augdamas niekuomet neklausiau savęs, ar mums jo reikia. Mano jauname prote jis užėmė ypatingą vietą.

Tėvai man atrodė esą tik pagalbiniai mokytojai: mama mokė atskirti gėrį nuo blogio, o tėtis – paklusti.

Na, o pašalietis… jis buvo mūsų pasakorius. Ištisas valandas kerėdavo mus savo paslaptimis, nuotykiais ir humoru.

Kai panorėdavau ką nors sužinoti apie politiką, istoriją ar gamtos mokslus, jis žinojo visus atsakymus: puikiai išmanė praeitį, dabartį ir, regis, galėjo nuspėti ateitį! Nugabeno mūsų šeimą į pirmąsias svarbias futbolo lygos varžybas. Sugebėjo mane prajuokinti ir pravirkdyti. Niekada nesiliovė šnekėti, bet, matyt, tėčiui tai netrukdė.

Kartais mama netardama nė žodžio pakildavo ir, mums tildant vienas kitą, kad girdėtume, ką jis sako, dėl šventos ramybės pasišalindavo į virtuvę. (Dabar galvoju, ar ji kartais nesimelsdavo, kad jis išnyktų.)

Tėtis tvarkė namų reikalus pagal tam tikras moralines nuostatas, bet pašalietis nesijautė įpareigotas jas gerbti.

Pavyzdžiui, mūsų namuose nebuvo leidžiama kalbėti nešvankybes – nei mums, nei mūsų draugams ar bet kuriems lankytojams. Tačiau mūsų ilgalaikis įnamis švaistėsi keturių raidžių žodeliais, kurie svilino mano ausis, vertė tėtį nesmagiai muistytis, o mamą – rausti.

Tėtis netoleravo gausaus alkoholio vartojimo, bet pašalietis skatino mus manyti, kad išgėrinėjimas – savaime suprantamas dalykas. Jis mokėjo parodyti, kaip „kietai“ atrodo cigaretės, cigarai teikia vyriškumo, o pypkės kuria originalų įvaizdį.

Jis laisvai (pernelyg) kalbėjo apie seksą. Kartais jo komentarai buvo tiesmuki, kartais dviprasmiški, bet visada verčiantys drovėtis.

Žinau, kad jis padarė didžiulę įtaką mano pirmosioms mintims apie santykius. Laikas nuo laiko jis prieštaravo mano tėvų vertybėms, bet retai sulaukdavo priekaištų…

…ir NIEKADA nebuvo paprašytas pasišalinti.

Nuo to laiko, kai mūsų šeimoje įsikūrė įnamis, praslinko daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis gerai prisiderino, nors toli gražu nebeatrodo toks žavus kaip kadaise. Vis dėlto, jei šiandien aplankytumėte mano tėvų namus, vis dar pamatytumėte jį įsitaisiusį savo kampe ir lūkuriuojantį ko nors, kas pasiklausytų jo kalbų ir susidomėtų jo piešiamais paveikslais.

Jo vardas?

Vadiname jį tiesiog „TV“.

Dabar jis turi žmoną… vadiname ją „Kompiuteriu“.

Jų pirmasis vaikas vardu „Mobilusis telefonas“.

Antrasis – „I Pod‘as“.

Ir ką tik gimė anūkas, vardu „IPAD‘as“.

 

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!