Ieva Gudmonaitė. Laiškas dvasiniam mokytojui

Brangus Šrila Prabhupada,

Prašau, priimkite mano žemus nusilenkimus. Visa šlovė Jums.

Mano gyvenime buvo daug mokytojų.

Vieni mane mokė vaikščioti, antri – nevalgyti sniego, o treti mokė, kiek bus du kart du. Ketvirti mokė mane nupiešti tai, ką matau, dar kiti – ką jaučiu, dar kiti – braižyti paraštes ir nuosekliai pildyti sąsiuvinius (tai man buvo beveik neįmanoma). Rudenys, žiemos bėgo. Nebuvau laiminga, nes dar nesupratau, kas išties yra Mokytojas. Ieškojau jo tapydama upes, parkus, lankydama bažnyčias… Ieškojau Jo drauguose, keistuose pasilinksminimuose. Mergaitės, berniukai, laimingos ir nelaimingos istorijos… Ne, aš dar aš negyvenau. Naktim vaikščiojau troleibusų laidais. Klaidžiojau po nepažįstamus, saulės iškaitintus rajonus. Kartais patekdavau į vienokius ar kitokius susibūrimus. Buvau kviečiama skaityti savo ilgesingas beprotiškas eiles, patikdavau arba nepatikdavau tam poetų luomui, į kurį dėjau daug vilčių, vaikščiodama uostais, ieškodama motyvų paveikslams. Ne, aš dar negyvenau. Manęs paprasčiausiai nebuvo. Viskas buvo dailiai sudėlioti nuliukai.

Bet kažkur giliai sklandė viltis, kad kada nors sugebėsiu ko nors išmokti.
Mano gyvenime buvo daug mokytojų.

Bet Tu, brangus Mokytojau, esi tas, kurio dėka aš išmokau. Dabar esu mažas kūdikis, dabar Tu mokai mane vaikščioti ir skaityti, skaičiuoti ir piešti. Dar griūdama šliaužiu, dar kas žingsnį, kurį žengi už mane, darau klaidas. Esu tokia menka, kad net nesugebu deramai Tavęs pašlovinti, bet Tu esi tas, kuris ištraukė mane iš tos nebūties, kuri išties man prieš tai dar atrodė graži – graži tiek, kiek bandydavau patalpint ją į savo paveikslus.

Tu esi tas, kuris su peiliu išrėžė tą smalą, tą impersonalizmo liūną iš mano širdies, per kurį negalėjau matyti nieko, tik pati save. Savo netikrą ego. Poetiškas lapų krūvas aplink savo namus. Tapybiškai suskilinėjusias sienas ir apleistus sodus.

Tu esi tas, kuris užpildė mano širdį.
Tu esi tas, kuris parodė, kad meilė, kuri, įsivaizdavau, yra meilė, tėra išskydusių kriaušių krūva.
Tu esi tas, kuris parodė, kad prieš tai aš dar niekada nieko nemylėjau.
Tu esi tas, kuris paėmė mane už rankos ir pravedė pro tuos klampius sniegynus, kuriuos dar bandžiau aprašyti, įsivaizduodama, kad tai gali kažką įkvėpti…
Tu esi tas, kuris parodė, kad nuostabiai mane žavėjusios debesų formos tėra vienas atomas grožio, atskilusio nuo Viešpaties pėdų.
Tu esi tas, kuris atvėrė, kad išvis nežinojau, kas yra grožis.
Tu esi grožis. Tu esi tai, ko niekada neaprašys nė vienas poetas.
Tu rudas. Tu juodas. Tu baltas. Tu raudonas.
Kaip man pažinti Tave?

Kaip man prakalbinti Tave, gyvenantį Savo paties statuloje? Tavo murti, kuriam bhaktai, atsidavę Viešpaties tarnai, atvėrė akis.

Žiūriu į Tave ir suprantu, kad kažkas išties į mane žiūri.

O mokytojau, paimk mane į rankas. O mokytojau, pasūpuok mane, nes aš verkiu, verkiu ir verkiu. Kaip man pažinti Tave? Kaip man Tave atsiminti? Kiekviename žingsnyje Tave užmirštu.

Leisk man Tave pasūpuoti. Leisk man Tave sušildyt.

Tu esi tas, kuris padarė mano akis gyvas.
Tu esi tas, kuris padarė mano lūpas gyvas.
Tu esi tas, kuris atvėrė mano ausis.
Tu esi tas, kurio dėka turiu rankas, nes kol jos netarnavo Viešpačiui, tol aš neturėjau rankų.

Kol mano kojos netarnavo Viešpačiui, tol neturėjau kojų.

Kai pradėjau eiti pas Tave, tai ir išmokau vaikščioti.

Kada nors išmokysi mane skraidyti.

Brangus Mokytojau, tu instaliuosi mane.

Būsiu su sparnais ir švelniai judindama juos vėdinsiu Tave. Tai truks amžinai. Tai bus meilė.

Visas mano gyvenimas prieš sutinkant tave tebuvo jūros putos pakrantėje, užrašas smėlyje, kurį greitai nuplovė bangos.

Kai būna audra, jūra tampa geltona, o bangos stipriai skalauja krantus.

Mėgdavau maudytis, kai jūra geltona.

Turbūt nebijojau nuskęsti.

Bet dabar bijau, nes bijau pamiršti Tave.

Brangus Mokytojau, jau nebenoriu mokytis tos abėcėlės. Kiek bus, tarkime, trys plius trys. Man ir Tavęs vieno užtenka. Vienas, vienas, vienas. Vienas Mokytojas, vienas.

Mano gyvenime buvo daug mokytojų.

Bet jie mane tik mokė užmiršti.

Kasdien vis labiau ir labiau užmiršti.

Mokytojau, išmokyk mane mylėti.