Įkvėpti banguojančio pavasario poezijos, kviečiame susipažinti su Ievos Gudmonaitės, jaunosios kartos poetės, eilėmis. Štai ką apie save pasakoja ji pati:

Gimiau 1990-03-24 Vilniuje. Vardą gavau Ieva, pavardę – Gudmonaitė. Nuo nuo šešerių metų rašau eilėraščius, paišau nuo vienerių. Visada paišiau. Baigiau Vienožinskio dailės mokyklą ir Šv. Kristoforo vid. gimnaziją, iš kurios grįžusi vietoj namų darbų rašydavau tekstus. Kažkada norėjau rimtai mokytis, bet besiruošiant konspektuoti man nematant užsiliepsnojo istorijos vadovėlis, o paskui ir sąsiuvinis. Skaičiau tada Bibliją, maniau, išvyksiu prie jūros. Neišvykau. Tačiau vėliau, jau studijuodama, palikau namus ir ištranzavau į Iraną. Grįžau pabaigti studijų. Baigiau Vilniaus Dailės akademiją, tapybos bakalauro studijas. Paskutiniais metais palikau studiją ir išvykau su etiudninku į Žemaitiją motyvų ieškoti (ten ir sukūriau vieną bakalauro darbo dalį, videokūrinį „Pagauta“). Paskutiniais studijų metais su draugais gyvenom žymiajame Žygimantų gatvės „Dvare“. Paišau portretus (esu piešusi gatvėse Vilniuje, Palangoje, Stambule (Turkija), Isfahan (Iranas). Esu „Šiaurės Atėnų“ autorė. Du metus lankiau Respublikinę jogos mokyklą. Praktikuoju bhakti jogą.

***

Troleibuse man skaitant poeziją
šalia prisėdo vienuolis –

negalėjau neskaityt, bet ir skaityt negalėjau,
tad nervingai varčiau puslapius,
kad tik jis nespėtų perskaityt
nė vienos eilutės.

Jaučiau šalia tvyrantį
tą didžiulį tamsiai žalią sijoną,
dengiantį dideles kojas – didelį vyrišką kūną.

Kažkaip labai arti atsisėdo.

Jis lydėjo mane
į spalvotą lyg karuselės butą, kur aukso
blizgučiais spindi dengiančios Dievą užuolaidos,
barška apyrankės ant moterų rankų;

Dievo pavidalas šakojas ir spindi
erdvėj, išlipa kiaurai sienų,
(dreba viduj pilkas siūlas,
žiedlapių neišlaiko pirštai – –

jie palengvėja

skriejam lengva srove

viduj spinduliuoja
du palaimingi veidai

 ***

Jos verdavo naktim,
pamesdavo siūlus –

žiedlapiai krito iš rankų, kol kartais

pakrypdavo reikiama linkme
ir susiverdavo į tobulą liniją – –

joms nereikėjo laiko
eiti miegoti ir laiko keltis –

kontrolė, papuošta žibučių girliandom,
paliko jų laiko kūną – –

jas palaikė tik plonas siūlas
(orą balione sulaikė baliono spalva)

jas palaikė tik plonas siūlas

plona, ypatingai vylinga kryptis
žiedlapiams subėgt į girliandą – – –

 ***

močiute, tavo oda kaip oro baliono
paviršius, kurio šonai nudaužyti
paukščių sparnais – nedideli įtrūkiai,
išblukimai nežymūs, –

močiute, ar nebuvo tau karšta,
kai sapnų liepsna aukšta tave kėlė,

ar netrūko siūlas, laikantis
oro krepšelį, kur sėdėjom mes
ir žiūrėjom tavo šviesių įsčių vidun.

močiute, kai pasenai, taip sapnuoji,
kad man vis karščiau ir karščiau,
tavo smilkiniai pilni paukščių kraujo
ir paukščių kaulų mažyčių,

kaip dreba tavo smilkiniai,
kai tu miegi, net nežinai to.

visas pulkas paukščių kada nors
prasimuš pro tavo odą
smilkinių, kuriuose tu sapnuoji namus,
didesnius už tavo namus.

močiute, tu nebijok praskrist pro save,
sėdinčią oro balione,

ir nenorėk nusileisti ant žemės,
nes visa žemė pavirto į vandenis.

 Analakšita*

Ji šoka kieme, vakarėjant, kai sniegas
ima lipti per tvorą,

nerodydama savo judesių

lyg švelnaus vėjo liečiamas plonas varveklis
jame šoka vanduo – –

kai ji šoka, tai niekas nemato,
kada virtuvėj ji puodus rikiuoja –
tada atrodo, kad ji šoka – –

kai ji šoka mažam akmenukui,
tai ji šoka miniai žmonių,

kai žmonėms ji šoka,
joje krūpteli akmenukas.

Ji nespėja – viduj ji šoka greičiau –
ji šoka akimis,

ji šoka švelniai
per pirštus praleisdama šiltą sniegą – – –

kai ji šoka, verkia puodais apstatyta virtuvė.
Jos paruošti saldainiai
spindi kaip saulės planetos,
virpa lyg vandens paviršius.

Visi nori jų paragauti,
jie svaigina iš tolo,
į juos tiesiamos rankos.

Tie, kurie apie juos žino,
alpsta, sukdami ratus aplink šventyklą,
laukdami, kada ji išeis,
kada ji išeis paglostyti sniego senio – –

Jie tylėdavo. Jie nieko neprašė. Ji tai žinojo.
Ji ramiai grįždavo į namus
žaisti su debesų atspindžiais,
šveisti parafernalijų,
gaudyti šokančių dulkių – –

saldainiai buvo skirti
akmenukui.

Kai jis paragavo, visi buvo sotūs.
Ir šoko.

* Ta, kuri nerodo savęs išoriniam pasauliui (skr.)

***

švento vardo purslai pilką akmenį greitai praardo,
teka upė ramiai, slenka vandenys, aplenkia kalbą –
aš galvojau – plaukiu – pasirodo – plaukia tik krantas –
įsitvėrus žolelę laikaus viršum tekančios upės –
atsispindint dangums ji giliau negu dangūs atrodo –
įsitvėrus žolelę plaukiu viršum stovinčios upės,
švento vardo srovė nešą kūną mažutį lyg grumstas,
įsitvėrus žolelę laikaus viršum stovinčio kūno

ištekės ir praeis

 ***

Apsigobusi skraiste, išpuošta kaip
ypatingų keltinių metų Kalėdinė eglutė –
nusidriekę lyg aukso vijokliai nuo smilkinių, ausys
blizga išteptos blizgiais tepalais, akys lyg
salės papuoštos per Dievo gimtadienį,
nuo jų svyra melsvos šešėlių smiltys,
slaptingai juodai apvestos, kai žvelgei maniau krisiu,
jose aš mačiau, tarsi viską palieki,

palieki vaikystę; palieki pačios žinomiausios kieme

mergaitės portretą; ir namų, kuriuose labiausiai
brangindavus kilimus, jie kvepėdavo persikais,

– – labai mėgai skalbti, rankomis,

(įsivaizduoti, jog vanduo tik iš upės)
skalbti ir džiaustyti rūbus šokdama, mergaite,
tu tikrai laimingai prisirpus ir labai
buvai pasiruošus tai dienai

kai tave vedė,

nuo tos dienos, kai tave vedė –
kiemas pasidarė tamsesnis,
nes tu nebeišeidavai žaisti – –

lyg apleistos meteorito išmuštos daubos bolavo

tuščios žaidimų aikštelės;
išsilakstė mergaitės; berniukai nebeateidavo;
jie turėjo žaislinius šautuvus –
jie visi vienas kitą iššaudė –

visi žinojo – dabar tu pas vyrą skalbi

ir lygini tviskančias staltieses;

o drauge,
tai šitaip tave mes praradom.