Ieškojimai, klajonės, atradimai

bridge-19513_640

Aš žengiau per gyvenimo pievą
pėdom jausdamas švelnią žalumą
mano žvilgsnis smigo į tolumą
ieškant Jo, Vienintelio, Tobulo

O aplink tiek kelių, takelių
kai kurie jų – tokie viliojantys,
kviečia, šaukia artyn peizažais
klonių, sodriomis spalvomis prisotintų

Kartais jie patraukia, sudomina
nejučia pėdos šonan pasuka
taip smalsu – koks tas naujas oras,
aromatai, spalvos ir tolumos

Nejauku, nedrąsu palikti
savo kelią ir pievą mylimą
bet labai jau vilioja spalvos
žiburėliai takų nežinomų

Pasitinka žavi palydovė:
„Sveikas sveikas, sūnau paklydėli
aš suteiksiu tau tikrą globą
ir neleisiu nueiti klystkeliais

Ta tavoji pieva – miražas,
realybės nėra ten, tikėki
ir be reikalo ieškai toliuose –
ten tik skausmą ir kančią atrasi

Tu pažvelk, pamatyki iš tikro –
tavo pievos švelnumas – apgaulė,
kiek erškėčių ten, spygliais raižančių kojas,
kiek aštrių akmenų, pėdas žeidžiančių

Kiek uolų tau ten tektų įveikti
ir kalnų, ir tarpeklių giliausių
pasiruošęs tu aukai tokiai?
Vardan ko? – išties tai klausimas

Juk nežino nieks, kas tuos toliuos,
išsvajotuose tavo slypi
Juk nematė nieks Jo – Vienintelio, Tobulo
Ir nežino nieks ar Jis – Realybė?

Juk nei viens, ten išėjęs, negrįžo
neapsakė, ar matė, pažino
ar gal krito kaip lapas, nešamas vėjo
negandų neatlaikęs gausybės

O gal baimė netekt, nepažinti
verčia dėtis juos žengiančiais, žinančiais
nors seniai kelio tikslą praradę
jie iš įpročio vis dar giria jį

Kaip saldžiai ir jausmingai jie šneka,
apdainuodami kelią išaukštintą
kaip prasmingai būtį vaizduoja
tolimoj ateity jūsų laukiančią

Aš atskleisiu tau paprastą tiesą:
mes gyvename kartą tik vieną
ir pasaulis taip surėdytas
kad džiaugsmus jo patirti turėtum

Aš padėsiu, tikrai tau padėsiu
patyrimą vertingą įgyti
laimės skonį tikrosios pažinti
troškimus slapčiausius įvykdyti

„Žmogus – tai skamba išdidžiai“ –
rašytojas žymus kadais užrašė,
pasaulis skirtas Tau – ar tai žinai?
Vargšeli, visko tiek atsisakei…

Nereikia laukt malonių iš gamtos,
žmogus jas pats paimti vertas
o nuolankumas, prašymas, malda –
telieka jie vergų likimu ir dalia

Štai akiniai – paimk ir užsidėki –
pro juos pasaulį supantį stebėki
atrasi daug nežinomų spalvų,
užtikrinu – nesigailėsi, bus puiku!

Kiek padvejojęs, išdrįsau
ir užsidėjęs juos akis atmerkiau
pro šydą purpurinį jų stiklų
pažvelgdamas į supantį pasaulį

Aplink mirgėjo ir žėravo
spalvų ir galimybių įvairovė
o Viešpatie, kur aš lig šiol buvau
kodėl atsisakiau tokios gerovės?

Tačiau manoji siela vis dar mena
švelnumą mano pievos, žvilgsnį tolimą
ir ilgesingą jausmą ir vidinį šauksmą
kai ieškai Jo – Vienintelio ir Tobulo

Pamiršt, užbraukti reikia visa tai
kad netrukdytų man ragaut naujųjų skonių
švelnumas, toliai, kelio džiaugsmas, liūdesys –
juk visa tai – nereikalingi praeities kerai

Bet juk išties – tiek gero, tiek gilaus, prasmingo
patyriau pievos švelnume ir tolių ilgesy
ir dėkingumas, kurs pripildė mano širdį
neleidžia to, kas buvo, taip lengvai atsisakyt

Na, tebūnie – išskirsiu atminties kertelę –
paliksiu ten dulkėti praeities svajas,
o pats netrikdomas žengsiu į naują kelią
pajaust ir išbandyt naujas, pasaulio žėrinčio atplūstančias bangas

Tiek galimybių tenkintis, tiek džiaugsmo,
tiek malonumų čia aš atradau
skrajojau ištisas dienas nelyg plaštakė
nektarą rinkdamas žiedų, juokiaus

Tačiau žavioji palydovė man pasakė,
kad visa tai ne veltui aš gavau –
kiekvienas daiktas turi savo kainą –
už viską sumokėti privalau

Turėsiu jai tarnauti nuoširdžiai kasdieną
garbint ir šlovinti – tarytum ponią, širdžiai mielą
ir lyg tarp kitko ji pasakė, kad yra kančia
bet ji – tik laikina tikrosios laimės palyda

Nesisielot, nesikrimsti liepė –
jei aš tarnausiu nuolankiai, jei dirbsiu ir plušėsiu nuoširdžiai,
kančia mažės, suaižės ir sunyks – liks vien tik džiaugsmas –
koks įkvepiantis perspektyvos jausmas!

Aš dirbau, negailėdamas jėgų,
vis skatinamas gundančiųjų būsimų džiaugsmų,
šviesiosios perspektyvos tolimos
dar kiek – ir būsiu jau ant laimės keteros

Taip bėgo dienos, mėnesiai ir metai
vergovės, tenkinimosi ir nusivylimų rato
o horizontai vis dar kvietė perspektyva tolima
tarytum asilui prieš nosį kabančia morka

Darbas, draugai, šeima ir karjera,
visuomenės intrigos, menas, kultūra,
kelionės, pramogos, jausmų patenkinimo įvairovė
ar tai išties yra tikra ir išsvajotoji gerovė?

Artyn, artyn vis smelkėsi ir brendo suvokimas
pasaulio šurmulio beprasmiško ir iššvaistyto laiko pajautimas
iš lėto, palaipsniui, vis žlugo ir byrėjo viltys –
jos iro tartum smėlio pilys – ištirpstančios bei nykstančios,
nuplovus bangai šalto, atsainaus likimo

Kur eiti man ir ką daryt?
kas, kaip, kodėl ir vardan ko?
kas dieną vis labiau apčiuopama
širdy didėjo, plėtės dvasios tuštuma

Kas tai per jausmas, per gelmė?
iš kur tas dvasios alkis, ir kokia prasmė?
vis neramiau galvoj kirbėti ima mintys –
ieškoti to, ką jau buvau seniai pamiršęs

Ir vieną dieną apsižvalgęs paslapčia,
vogčiom aš perbraukiau per savo veidą
Nukrito žemėn rožiniai stiklai
Tartum gyvatės išnara sena

O Viešpatie, išsyk aš supratau,
kad visiškoj iliuzijoj lig šiol buvau
skystėti ėmė spalvos, nykti vaizdiniai
būties, mane apgaubusios seniai

Dulkes nukrėtę, ėmė kilti praeities kerai:
tai mes – tikrosios tavo paskirties ištikimi šaukliai,
tiek metų buvę užmaršty, be dėmesio, užtildyti
mes laukėm ir tikėjom vėl išvyst tave – pakirdusį

Ar atmeni pievą savąją?
švelnumą jos ir sodrią žalumą?
Žvilgsnio gilumą, į padūmavusią tolumą smingančio?
svajas džiaugsmingas, liūdesį, ilgesį – beieškant Jo – taip Laukiamo, Vienintelio?

taip taip, brangieji mano – atmenu, žinau,
o Dieve, kurgi aš lig šiol buvau
daugybę metų veltui iššvaisčiau
kol suvokiau galų gale ir supratau

Iš ko ta dvasioj tuštuma ir kas tas sielos alkis
juk tai – manoji prigimtis tikroji smelkias
tarytum feniksas, atgimstantis iš pelenų
ji ragina mane nedelsiant žengt prasmės ieškojimo taku

O Viešpatie, prašau – atleisk ir dovanok
silpnumą mano, išdidumą, egoizmą
puikybę, išdavystę, proto klejones
ir iššvaistyto laiko beprasmybę

Neliko man iliuzijų nūnai
vienintelį matau teisingą kelią
manosios pievos žaluma sodri ir jos takai –
į tolumą prasmingą – pas Tave jie veda

Nejausiu draskančių spyglių erkėčių,
nei akmenų aštrių, kartais įsmingančių į pėdas
tas pievos žalumos sodrus nektaras
sielos žaizdas užgydys ir minkštai išklos man kelią

Nebaisios aukštos uolos, prarajos, kalnai,
ko man bijoti, jei žinau, kad lauki Tu manęs tenai
tikėjimo lipynės ir pasiryžimo tiltai –
jie ves mane per bet kokius likimo labirintus

Bet štai – atskriejo, pasivijo, tuoj juodi
manosios palydovės priekaištai pikti:
tai kur susiruošei, brangusis, pamiršai
kad man tarnauti ir vergauti privalai?

Tai šitoks tavo atlygis už tą gerovę,
už džiaugsmo suteikto ir malonumų įvairovę?
kur tavo dėkingumas, kur tarnystė,
manai, kad dovanosiu tokią išdavystę?

Kiekvienas, mano prieglobsčio išsižadėjęs,
rūstybės nusipelno ir pajunta mano keršto jėgą
susimąstyki, nedaryk klaidos – juk buvo su manim gerai
ir dar daugiau tave apdovanosiu, bet pasilikti privalai
!

Rimtai nužvelgęs savo palydovę,
išvydau veido pokyčius ir trapią bruožų įvairovę:
čia ji jauna, žavi graži, o čia, žiūrėk, sena, pikta, baisi
tai šypsosi žavinga šypsena, tai iltis šiepia raganos susiraukšlėjusia burna

Ne, ne – dėkoju tau, mieloji mano ponia
tačiau daugiau jau nereikės globos tavosios ir malonių
neabejodamas renkuos nuo šiol aš kitą kelią,
neveiks daugiau manęs iliuzijos migla ir jos miražai

Ach taip? Na, mes dar pažiūrėsim
už iššūkį ir išdavystę dar pasigailėsi
pajausi mano galią, jėgą ir kerus
malonės baigsis ir pasigailėjimo nebus

Na, aš toliau klausytis nepanorau –
per daug manoji siela šaukėsi jau tolių
širdis taip daužėsi – iššoks, atrodė, iš krūtinės
taip veržėsi tolyn – pažinti Jį, Vienatinį

Ryžtingai pievon aš žengiau,
Skubriu žingsniu tolyn ėjau
Į tolius padūmavusius žvelgiau
Ir ilgesį – it vėją – pasikinkęs nuskridau

Tačiau pavymui skriejo iš paskos
manosios ponios keršto dovana – troškimų strėlės
susmigo nugaron giliai – it žvejo skobiniai
ir skausmą neapsakomą sukėlė

Grandinės tempėsi, neleisdamos judėt pirmyn
prie kojų svarsčiai pririšti – jie tempė vis žemyn, žemyn
ir pievos žaluma aplink – vis tirpo, blanko ir pilkėjo
ir banali kasdienė rutina apgaubdama ryškėjo

Tačiau kartu su ja atėjo suvokimas:
nereikia priekaištauti savo poniai – tai jos pareiga ir pašaukimas
patikrinti ir išbandyt visus, į tolius paslaptingus žengt ketinančius,
praleisti ten tiktai tyros širdies, tik nuolankius ir dvasios vertę žinančius

Tik tuos, kurie vardan Tiesos, vardan Aukščiausio Gėrio,
aukot ir atiduoti viską, viską pasiryžę,
kurie be gailesčio sunaikins ir sudegins
Netikrą Ego savo ir klaidingą Realybę

Nereikalingus troškimus širdies be gailesčio išrovę,
pamynę pavydą, godumą ir puikybę,
sutramdę pyktį, geidulius ir išdidumą
jie taps vertais pažinti dvasinę tikrovę

Kantrybe, pagarba, nuolankumu
ištuštintas pripildę širdis
dalysis su visais jie dangišku gėriu –
būties naujosios skoniu palaimingu

Atrodo, taip nedaug ir taip jau netoli
ištiesti ranką, žingsnį žengt tereikia
tačiau sunku, o Viešpatie, kaip tai sunku
valyti širdį savo, nusimest grandines pražūtingas

Atsisakyti, sunaikinti tą netikrą Ego
ir „Aš“ bei „Mano“ sąvokų, glaudžiai su juo susijusių
aš vėl jaučiu kaip tirpsta, sklaidos mano ryžtas
užklojant anklodei pilkai rutinos sirpstančios

Bet vėl pakylu, vėl veržiuos tolyn –
tikėjimas ir dvasios šauksmas ragina
tačiau grandinės įsitempia, svarsčiai traukia vėl žemyn
į tą beprasmės kasdienybės katilą

Tai štai kur problema, štai koks sudėtingumas –
ne klystkelių gelmė, bet augantis abejingumas
spalvoms pilkėjant, augant banalybei
vėl tolsta, tirpsta dvasinės būties manosios regimybė

Gyventi kaip anksčiau – daugiau nebegaliu
gerai pajutęs ir suvokęs tenkinimosi beprasmybę
tačiau kaip irtis, kurgi pasisemt jėgų –
manosios valties irklai šitaip užrūdiję…

O Viešpatie, atrodo, puikiai suvokiu, žinau
kad širdį savo aš valyti privalau
be gailesčio išrauti piktžoles, sužėlusias joje
it apleistam ir nevalytame sode

Seniai seniai – dar prieš manasiąs klajones
apreiškei Tu malonę ypatingą –
atsiuntęs Vedlį mano kelyje
apdovanotą galiom stebuklingom

Supindamas grandinę Mokytojų–mokinių
nuostabią seką, mano Viešpatie, kadais pradėjai
padovanojai galimybę gaut žinias
ir kelią mums davei, padėsiantį pažint Tave

Vedlys, pakvietęs sekti pavymui,
malonę ir gailestingumą man parodė
pagalbos ranką ištiesė ir tartum tekančia srove
likimą manąjį pripildė dvasine tikrove

Į mano širdį pasibeldęs ir įžengęs,
jis ėmėsi purenti josios sodą
paruošęs dirvą, jis įdėjo grūdą –
meilės tyrosios medžio stebuklingo

Ir kai daigelis žemėje suspindo žaluma
juo rūpintis ir prižiūrėti liepė
bet paikas lengvabūdiškumas lėmė tai,
kad mano sielos tai giliau tuomet nepalietė

Jau daug dienų po to nubėgo ir dabar
aš vėl prisiminiau apleistą savo sodą
ir tą daigelį, prasikalusį andai
kažin, ar gyvas jis ir kaip atrodo?

Jis gyvas, gyvas – aš žinau,
negrįžęs būčiau aš kitaip į šitą kelią,
troškimų laužo pražūtingo atšvaitai
tolyn negrįžtamai kitais keliais būt vedę

Kur mano sodininkas, kur Vedlys,
kursai parodytų, kaip išravėti sodą,
jisai išėjo ir jau nebesugrįš
likimas vėlei grimasas man rodo

O Viešpatie, juk Tu matai – aš negaliu
pakilt ryžtingai karžygio dvasia
entuziazmas blėsta, nyksta ir jėgų
likučiai tirpsta, grimzdami nežinioje

Kai mano nevilties malda
nuoširdumu pripildo širdį
išgirsta Viešpats ir Aukščiausioji Siela
atsiliepia – lai klausosi kas girdi:

Matau ir suprantu, kaip kankinies
paklydęs kasdienybės labirintuos
Vedlys tau būtinas – jisai padės
sutraukyt pančius pražūtingus

Ieškoki jo visa širdim
apsiginkluok kantrybe ir tikėkis
o radęs tuoj priimki nuolankiai
tarnauk ir klausinėk – jis gali tau padėti

Apsižvalgyk aplink – ne vienišas esi
yra daugiau tokių, kur pasirinko šitą kelią
tu pamatyki juos, susidraugauk
jie brangūs mano širdžiai ir padėt tau gali

Žinoki – Aš bešališkas esu
teisingai skirstau ir apdalinu kiekvieną
tačiau pasiaukojamai tarnaujantiems vis tiek randu
širdy Savoj Aš ypatingą vietą

Kad deramai suprasti ir pažint galėtum
daugiau žinių apie Mane įgyt turėtum
į šventraščius paniręs rasi tai –
Mano savybes, žygius, žaidimus,ten aprašytus išsamiai

Atmesk klaidingą Ego ir atprask
stebėt pasaulį vertinančiu žvilgsniu
išbandymus visus likimo skirtus ir kančias
kaip pratybas ir pamokas priimk vertingas

„Patinka – nepatinka“ savokų atsisakyk
netinka būti tau nei vertintoju, nei teisėju
stebėk pasaulį mokinio akim
su dėkingumu išvadas darydamas teisingas

Tu stenkis visuomet atmint Mane
atmint ir niekad neužmiršti
priimti viską, kas padės atsidavimo kelyje
o kas trukdys – be gailesčio atmesti

Aš tau ginklus galingus dovanoju –
jie dvasios karžygiu pavers tave ryžtingu
naudodamas juos nuoširdžiai galėsi
į priekį žengt ir kovą prieš iliuziją laimėti

Tai – Švento Vardo Manojo galia
Jis ves tave, džiaugsmu pripildydamas širdį
panirk Jame – atraski, koks beribis
tas dvasinės palaimos vandenynas

Kartodamas pajausi, kaip palies
nežemiška vibracija širdies stygas
jos gausmas pildys sielą, nešdamas aukštyn,
tolyn, gilyn – į dvasinės palaimos šalį

О reguliuojamo gyvenimo švara –
nors apribojanti iš pažiūros yra
iš tikro išvaduoja iš gyvuliškumo rato –
primityvaus ir žemo laimės suvokimo surogato

Žinoki ir atminki visados
pažinti ir suvokt Mane tiktai tuomet galėsi
kada palaiminimus ir malonę savo Mokytojo, kitų
šventųjų asmenybių, žengiančių šituo keliu, pelnysi ir turėsi

Su jų pagalba piktžoles išrovęs
širdies savosios puoselėsi sodą
medelis stebuklingas augs, lapos, pražys
tyrosios meilės vaisių jis brandins

Labiau už viską venki ir bijoki
atsidavimą pasirinkusius įžeisti ir užgauti –
tą sodą, kur daugybę metų puoselėjei, kūrei
taip galima lengvai sutrypti ir sugriauti

apsišarvuok kantrybe ir nuolankumu
regėk kiekvieną esant už save aukštesnį
pavydo, pykčio ir puikybės tu išsižadėk
atleisdamas ramybę ir palaimą tu atraski

Dievybes garbink ir aukas aukok
švaros, atsižadėjimo laikykis
ugdyk gailestingumą, kenčiančias visur matydamas sielas
ir elkis visuomet ir su visais teisingai

Jei šiais nurodymais nuoširdžiai seksi,
be abejonės, dvasiniam kely tu daug pasieksi
ir sodo medis vaisių subrandins ilgai taip lauktą
neskintą dar, nežinomą ir neragautą

Jo skonis tau primins šiek tiek
kažką, ką jau esi šiame kely patyręs
tačiau stiprybe savo stebins ir begaline,
tartum cunamis šluojančia meilės bangos galia

Neliks kliūčių jokių nei užtvarų ar pančių
bedugnių prarajų, stačių uolų virtinių
nutrūks grandinės ir toli už horizonto
troškimų inkarai paliks dūlėti smėlyje įsmigę

Kas buvo iki tol – užmirši tu –
nebekamuos daugiau nei baimės, nei prisiminimai
kai žengsi tuo svaiginančiu gėlių taku
„čia ir dabar“ – būties tikrosios, realybės

Atrasi džiaugsmą amžiną, palaimą
tikrųjų santykių, kuriuos buvai pamiršęs
su Tuo, vardan Kurio tu viską
net nesvarstydamas, be abejonių, viską atiduotum

Ar neutralūs būtų jie, o gal – draugų,
ar tarno–pono, ar tėvų–vaikų,
ar mylimųjų santykius atrastum – nesvarbu –
visi jie tobuli ir amžini, žinojimo pripildyti ir dangiškos palaimos kupini

vienintelis troškimas liks – užpildys visą širdį –
kaip Mylimą patenkinti geriau, tarnystės nektaru pagirdyt
nepageidaujant ir nenorint nieko sau už tai –
tik duoti, nieko neimant mainais

Skambės ausyse dangiški varpai
palaima begalinė vis didės ir sielą pildys
tarytum lapų, saulėn nukreiptų džiaugsmingas, gyvybingas šnaresys
po to, kai rytmečio rasos lašais šaknis pagirdė

Atradęs ir pažinęs savo tikrą „aš“,
pirminius santykius su Manimi atkūręs,
su viltimi ir džiugesiu kaskart vis išmaniau bandydamas patenkinti Mane
širdį išlydysi – tarnystėj amžinoj, žinojimo šviesoj ir transcendentinėj palaimoj…

Taip Viešpats mokė ir kalbėjo
Jam antrino šventieji raštai, aiškindami išmintį Kūrėjo
įsidėmėt bandžiau, kad patarimai nenueitų vėjais
padėtų įpročius gyvenimo pakeist, sparnus išskleisti

Sunku įveikti savąjį abejingumą
ir nežinios pagimdomą familiarumą
tačiau pasiryžimas augo ir stiprėjo:
aš kilsiu vėl ir skrisiu, nešamas malonės vėjo

O Viešpatie, tikrai esu nevertas
malonės tos, kurią Tu man paskyrei
tačiau aš stengsiuosi nors kiek pateisint
pasitikėjimą, kurį aš iš Tavęs patyriau

Ir žengsiu vėlei aš pirmyn keliu plačiuoju
švelnumą pėdom jausdamas žolės, žiedų kvapus svaiginančius
o mano žvilgsnyje, įsmigusiam į ilgesingą tolumą
pavidalas ryškėti ims – toks Artimas, Brangus, Išsiilgtas

 

Dhruvananda das

Pasidalinkite su kitais!