Į gyvenimo laimę – pro fotoaparato objektyvą

KME_ (52)

Esu fotografė Gintarė Radišauskienė (VėjųFėja Photography). Fotoaparatas nuo vaikystės, paauglystės – visada su manimi, nors buvo laikas, kai padėjau jį į lentyną ir palikau ten beveik 8 metams… Bet apie viską nuo pradžių.

Fotografija greičiausiai mane traukia dėl to, kad ir tėtis, ir senelis taip pat savo laiku mėgo fotografuoti, tai galbūt užkoduota genuose. Mokyklos laikais teko viename, kitame fotografijų konkurse sudalyvauti, vėliau draugų susibūrimuose nepaleisdavau fotoaparato, vis norėdavosi išsaugoti atsiminimus ateičiai, bet labiausiai patikdavo niekieno netrukdomai fiksuoti gamtos reiškinius: saulėlydžius, medžius, gėles…

Šį pomėgį visada labai palaikė mano mama. Kai mokiausi universitete (studijavau specialybę, kuri nesusijusi su fotografija), būtent ji surado man fotografės darbą. Buvo nuostabu, kai mane, neturinčią jokios patirties ar tam reikiamų teorinių žinių, priėmė vien dėl didelio noro ir pomėgio šiai veiklai. Fotostudijoje gavau labai daug patirties, kaip fotografuoti, kaip pakreipti modelius, kaip juos sustatyti gan mažoje patalpoje ir redaguoti nuotraukas photoshop programa. Išdirbau beveik metus, o vasarą išėjau nerūpestingai atostogauti.

Praėjo metai, baigiau universitetą, kol kas negalvojau apie ateitį, karjerą… vėl vasara, atostogos, atsirado šalia būsimas vyras. Mama ir toliau stebino, vis norėdama mane pastūmėti mano pomėgio link: surado profesinėje mokykloje fotografijos mokslus, pasiūlė man, o aš net nedvejodama sutikau ir nuo rugsėjo jau sėdėjau pirmame suole bei džiūgavau, gaudama tiek daug informacijos. Bet tuo pačiu metu pradėjau dirbti su fotografija nesusijusį darbą.

Taip susiklostė, kad mūsų šeimoje apsilankė daug kam pažįstama sunki liga – vėžys. Mama sirgo metus, o dar po metų išėjo iš mūsų gyvenimo… greičiausiai tai ir buvo priežastis, dėl kurios pabaigusi fotografijos mokslus fotoaparatą padėjau į lentyną ir beveik 8 metus jo nepaėmiau į rankas…

Buvau “mamyčiukė”, be vyro palaikymo nežinau kada būčiau atsitiesusi. Kasdien ėjau į darbą. Būsimas vyras pasipiršo, bet niekur neskubėjome. Taip užburtas ratas “darbas – namai” sukosi, pamažu ėmė rutina, o metai vis bėgo. Viduje jaučiau, kad jau užtenka šios veiklos, bet niekaip negalėjau išeiti iš savo komforto zonos. Gal 9 mėnesius mintyse galvojau apie išėjimą, žinoma, darbe apie tai neužsimindavau. Buvo baisu: o kas bus po to, kai išeisiu? kur eisiu? ką dirbsiu? kaip pragyvensiu? Bet gavau aiškų ženklą. Niekada gyvenime neturėjau jokių kūno traumų, o tą žiemą paslydau, susitrenkiau nugarą ir 3 savaites pragulėjau lovoje: su savo mintimis, knygomis ir įvairiais vaizdo įrašais apie saviugdą, sąmoningą gyvenseną, asmenybės tobulėjimą – tai visada mane žavėjo. Po traumos sugrįžau į darbą, bet neilgai trukus sukaupiau drąsą ir iš jo išėjau. Vis dėlto susiradau kitą, panašų ir dar metus pradirbau jame. Tada galiausiai supratau, kad nebūsiu laiminga tol, kol neužsiimsiu veikla, kuri mane iš tiesų džiugina.

Nejaučiu didelės graužaties, kad net 8 metus pradirbau ne ten, kur iš tikrųjų norėjau, nes dirbdama įgavau daug patirties. Be visko, ką patyriau, išmokau, šiandien nebūčiau tokia, kokia esu. Visada buvau optimistė ir galbūt per naiviai pasitikiu aplinkiniais, bet pastebėjau, kad kuo toliau, tuo daugiau aplink mane atsiranda šviesių ir nuoširdžių, sąmoningų žmonių, o jei nutinka kažkas neplanuoto ar iškyla problema, visada stengiuosi iš jos pasiimti tą nematomą gerą pusę, kitaip tariant suprasti, kokią pamoką turiu išmokti.

Jau beveik metus vėl intensyviai gilinu žinias fotografijos srityje, lankau įvairius kursus, seminarus, daug fotografuoju nemokamai, bendradarbiauju su įvairiom programom, įstaigom barteriniais mainais, todėl jei turite įdomią įdėją, visada galite drąsiai kreiptis, sugalvosim kažką kartu.

Esu laiminga, kai matau šypsenas žmonių veiduose, kai jie gauna nuotraukas, arba kai išgirstu žodžius, kad buvo labai smagu per fotosesiją. Be to, man gera, jog mano vyras nepriekaištauja, kad užsiimu savo mėgstama veikla. Kiekvieną kartą, kai susipažįstu su naujais žmonėmis, gaunu daug vidinių dovanų: išgirstu daug naujų dalykų, pasikraunu energijos ir idėjų naujiems darbams. Dabar visiškai įsitikinau, kad svajonės pildosi, kad tai, ką užsirašai į tikslų sąsiuvinį, vizualizuoji, pildosi. Jei dėkoji už tai, ką turi, ir atleidi tiems, ant kurių pykai, jei paleidi, tavo nuomone, gyvenimo neteisybę, viskas susiklosto taip, kaip turi būti. Ir nesvarbu, kad viską rašotės galbūt juoko forma, gal ne iki galo patys tuo tikite. Patikėkite, jausmas neapsakomas: bauginantis, bet ir labai saldus, kai supranti, kad tai – realybė.

Sąmoningumo kelią dar tik pradedu, leidžiuosi jo vedama į priekį, esu nuoširdžiai dėkinga visatai už tai, kas vyksta mano gyvenime, ir priimu visas dovanas bei iššūkius: juk turiu kas mane saugo danguje. :)

Gintarė Radišauskienė, VėjųFėja Photography

Pagrindinė nuotrauka autorės

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!