Humanistinė pedagogika – darbas su savimi

hands-717520_1280

Vaikų ugdymas – už ekonomikos vystymąsi, technologinį progresą ir politinius vėjus svarbesnis procesas. Jei iš tiesų suprastume jo reikšmę, įvyktų didžiausias perversmas žmonijos raidoje. Apie tai kalbėjomės su Kaune įsikūrusio alternatyvaus vaikų darželio „Medutis“ direktore Evelina Liorentiene.

Evelina, papasakokite šiek tiek apie save. Veiklai darželyje skiriate visą savo laiką ir, rodos, darote tai ne dėl pinigų. Ar visada svajojote vadovauti vaikų darželiui? Ar jaučiate, kad prasmingai save realizuojate?

Laba diena. Neįsivaizduoju, kur dar prasmingiau galėčiau save realizuoti. Vaikai – pačios įdomiausios ir neįtikėčiausios būtybės, todėl džiaugiuosi, kad galiu prisiliesti prie jų gyvenimo akimirkų. Tai, kad darželyje stengiamės vadovautis humanistine pedagogika ir gaminame vegetarinį maistą, dar labiau įprasmina šią veiklą. Vis dėlto niekada nemaniau, kad tai galėtų būti mano svajonių darbas. Nors vaikus myliu nuo mažens ir visada norėjau pati jų turėti, tačiau kurti ikimokyklinio ugdymo įstaigą niekada nebūčiau išdrįsusi. Šis darželis pats mane susirado, viskas įvyko pagal aukštesnį planą, kurį dar ir dabar bandau suprasti. Vadovavimas darželiui – tai ne tik buvimas šalia vaikų, bet ir visos organiazacijos veiklos valdymas. Tai itin įdomus procesas, kur atliekami darbai „nuo… iki“. Man tikrai labai patinka viską organizuoti, apgalvoti, o paskui tiesiog stebėti darbų rezultatus.

Jūs įdedate tiek daug meilės į savo darbą. Tikiu, kad saldžiai pavadintas darželis „Medutis“ yra vieta, iš kurios vaikai nenori išeiti. Ar tai tiesa?

Visko esame matę. Pasitaiko, kad vaikai tikrai nenori eiti namo. Tai priklauso nuo jų asmenybės, nuo santykių su tėveliais, nuo to, ar jie yra pasiruošę ilgesnį laiką pasilikti kolektyve, bendrauti. Gerai ir tai, kad kai kurie vaikai labai laukia, kol tėveliai ateis jų pasiimti. Tai nereiškia, kad darželyje jie jaučiasi prastai – tiesiog namuose jiems dar geriau. Mes dėl to labai džiaugiamės. Juk būdami atskirti nuo šeimos visą dieną vaikai labai pasiilgsta tėvelių. Tačiau, pavyzdžiui, darželyje yra vienas berniukas, kurį mama pasiima patį paskutinį, kai nebelieka kitų vaikų ir darželis uždaromas. Jai atėjus anksčiau, berniukas nenori niekur eiti, būna labai sunku įkalbėti jį keliauti namo. Tai priklauso ir nuo amžiaus. Mažesniems vaikams namuose, šalia mamos ir tėčio, visada saugiausia, net jei darželis ir pats geriausias. Vyresnių vaikų (ypač nuo ketverių metų) gyvenime vis daugiau vietos užima draugai, todėl vos atsikėlę ryte jie ragina tėvelius greičiau vežti juos į darželį.

Dirbantiems tėvams vaikų darželis yra priemonė atrasti laisvo laiko darbui, o vaikų išsilavinimas skirtas tik amatui įgyti. Tokia koncepcija dominuoja visuomenėje. Vertybių ir charakterio ugdymo poreikis nėra suprantamas. Kuo jūsų darželis išsiskiria šiame kontekste?

Pradėjau vadovauti šiam darželiui labai netikėtai, taigi buvau pasimetusi ir sunkiai įsivaizdavau, kuo jis galėtų būti kitoks, unikalus. Žinoma, visada skyrėmės nuo kitų mityba, valgiaraščiu, bet trūko išskirtinio požiūrio į ugdymą. Dabar, po beveik trejų metų ieškojimų, turiu aiškią darželio viziją. Esu labai susidomėjusi, susižavėjusi humanistine pedagogika. Užteko pabuvoti savaitės trukmės seminare, kad suprasčiau, jog norėčiau įstaigos su tokia filosofija. Tai organizacija, kurioje nėra vietos autoritarinei pedagogikai, kur vaikas ir pedagogas yra draugai, visiškai lygūs vienas kitam, kur atsižvelgiama į vaiko poreikius ir stengiamasi ugdyti amžinąsias vertybes, gyvenimo prasmės pojūtį, apskritai Žmogų iš didžiosios raidės. Vis dėlto visus taškus ant „i“ galutinai sudėliojo neohumanistinė filosofija, dar naujau paaiškinusi humanistinę pedagogiką. Neohumanizme akcentuojami ne tik žmonių tarpusavio santykiai, bendros vertybės, bet ir jų santykiai su visa aplinka: gyvūnais, augalais ir taip toliau. Taigi neohumanizmui aktualu gamtos puoselėjimas ir globa, ekologija. Tokia pedagogika pabrėžia ne tik žmogaus, bet ir visų šios žemės būtybių (gyvūnų ir augalų) gerovę, nes viskas šioje žemėje turi egzistencinę reikšmę. Vienas iš neohumanistinio darželio bruožų – vegetarinė mityba. Vis dėlto mes auklėtiniams nepamokslaujame, kad būtina atsisakyti mėsos: vaikai, lankantys darželį, yra iš įvairių – ir vegetarų, ir ne vegetarų – šeimų. Neohumanistinės pedagogikos požiūriu, vaikai, jų tėveliai ir vaikų auklėtojai, nevartojantys maistui produktų, gautų prievartos būdu, siunčia Visatai pozityvius signalus ir taip teigiamai keičia savo likimą.

Gilindamiesi į mokymo procesą, kurdami ugdymo programas, susiduriame su įvairiais vidiniais iššūkiais. Svarbiausias iš jų – išmokti mylėti. Tėvai ir mokytojai, rūpindamiesi vaikais, mokosi ir tobulėja patys. Prašau, pasidalinkite pamokomis, kurias jūs išmokote šioje veikloje.

Be abejo, meilė yra svarbiausia ugdant mažąsias asmenybes, nes tik ji sukuria ryšį tarp mokytojo ir mokinio. Labai svarbu mylėti vaiką, bet reikia žinoti, kaip tai daryti. Būtina mylėti išmintingai, sąmoningai. Vaiką reikia mylėti kaip save patį. Vyras ir žmona drauge sudaro vienovę, taip ir mokinys su mokytoju yra vienas vienetas. Žinoma, tai gali būti labai sunku įgyvendinti, ypač jei vaikai nepateisina mūsų lūkesčių ir iš tiesų yra ne tokie, kokius mes juos norime matyti ar užauginti. Vis dėlto tai – tik mūsų lūkesčiai. Turime juos pasilikti sau – vaikai neprivalo jų pateisinti. Kiekvienas vaikas yra individualus. Dažnai galime išgirsti frazę, kad vaikai mus moko. Tačiau kiek mes iš jų mokomės? Ir ar tikrai mokomės? Ar sugebame pripažinti, kad vaikas yra Dievo dalelė? Daugybė retorinių klausimų. Pedagogika, galima sakyti, yra darbas ne su vaikais, o su pačiu savimi, su savo vidumi. Tai vaikai geriausiai parodo, kokie esame iš tiesų, jie iškrapšto iš pačių mūsų gelmių tokių neįtikėtinų dalykų… Tai tikrai labai įdomus procesas. Kartu su darželio auklėtojomis mes nuolat stengiamės mokytis ir tobulėti bendraudamos su vaikais ir jų tėvais. Tikrai nesame tobulos. Greičiau esame kelyje. Kita vertus, žmogus, kuris jau kelyje, kuris ieško humaniškos pedagogikos ir ja pasikliauja, nors ir daro klaidas, jau yra humaniškas, nes, kaip sakoma, tokia ugdymo sistema iš tikrųjų net neegzistuoja. Yra tik jos tobulumo vizija (juokiasi).

Vaikus maitinate vegetariškai. Ar teko daug nuvargti, kol išsikovojote šią teisę? Gal yra tėvelių (ne vegetarų), pastebėjusių vaikuose pokyčių dėl pakitusios mitybos?

Daug vargome ir dar tebevargstame. Lietuvoje tai vis dar sunkiai įgyvendinama naujovė, valdžia nėra su tuo susidūrusi praktiškai. Anksčiau nebuvo keliami jokie klausimai apie vegetarinę vaikų mitybą darželiuose ir mokyklose, todėl toks maitinimo aprašas, kurį jie yra patvirtinę ir pagal kurį vaikai turi maitintis ugdymo įstaigose, yra suderintas turint galvoje tai, kad vaikas valgo mėsą. O jei bandome pasakyti, kad mėsos galima ir nevalgyti, valdžios atstovai tik skėsčioja rankomis ir nežino, ką daryti, nes, pasak jų, dėl mūsų reikėtų keisti visus teisės aktus. Tai ilgas procesas, kurio jie bijo. O gal ir nenori to daryti. Juk valstybė, suteikdama žmonėms laisvę pasirinkti, ką valgyti, gali nuskriausti savo ekonomiką – mėsos pramonė neša milžinišką pelną, taigi visai nenaudinga, jei jos suvartojama vis mažiau. Darželyje tikrai pasitaiko atvejų, kai tėvai juokais laido pastabas, esą pastebėjo, kad vaikai namuose nebenori valgyti mėsos. Nesu tikra, ar tai trunka ilgai, ar darželis tikrai daro įtaką vaiko mitybos įpročių pasikeitimui. Tačiau mes ir nekeliame sau tikslo ką nors keisti – visi pokyčiai bus natūralūs, įvyks savu laiku, jei tik, žinoma, turės įvykti. Buvo ir toks nutikimas, kai vienos mergaitės gydytoja niekaip negalėjo patikėti, kad ji lanko vegetarišką darželį. Prieš pradėdama lankyti „Medutį“ mergaitė darėsi sveikatos pažymą ir buvo visa išblyškusi, o tyrimai rodė ne pačius geriausius rezultatus. Po metų, praleistų darželyje, mama labai džiaugėsi ir visiems pasakojo, kad dukra lanko vegetarišką darželį – tyrimų rezultatai tuomet buvo labai geri. Galbūt tai atsitiktinumas, bet yra sakoma, kad atsitiktinumai neegzistuoja (šypsosi).

Kokią papildomą veiklą siūlote vaikams darželyje „Medutis“? Kam ji skirta?

Mūsų darželyje vyksta muzikos, šokių ir dramos pamokėlės. Jas veda atvažiuojančios pedagogės. Tarp darželio auklėtojų yra trys dailės mokytojos, vedančios dailės ir darbelių pamokėles. Taip pat įsigijome anglų kalbos užsiėmimų komplektą, skirtą ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams. Su vaikučiais daug keliaujame, lankome muziejus, teatrus, parkus, bažnyčias, važiuojame į ekskursijas. Kam to reikia? Tam, kad vaikai visapusiškai lavėtų, kad buvimas darželyje jiems nebūtų nuobodus, kad liktų gilūs įspūdžiai, kaip ča buvo smagu. Vaikams patinka pakeisti aplinką, pamatyti vis naujus dalykus, susijusius su nagrinėjamomis temomis. Dažnai tokios išvykos būna kokios nors temos praktinė dalis. Jeigu kalbame apie duoną, važiuojame į malūną ar duonos kepyklą, jeigu apie lėktuvus – vykstame į oro uostą. Paprastai kartu važiuoja ir keli tėveliai, todėl tai sustiprina ryšį su šeimomis.

Ačiū už kantrybę.

Visada prašom, buvo labai malonu (šypsosi).

 

Kalbino Simas Grabauskas

Pasidalinkite su kitais!