Keliaujančių mokytojų bagaže – hebrajų kalba

torah-89074_640

Viena seniausių pasaulio kalbų – hebrajų – buvo ilgiems amžiams pasitraukusi iš kasdienio gyvenimo, kol jos neatgaivino litvakas Eliezeris Ben-Jehuda. XIX amžiaus pabaigoje emigravęs į Jeruzalę, jis ne tik pritaikė biblinę hebrajų kalbą šiuolaikiniam vartotojui, bet ir visiškai atsisakė jidiš – Europos žydų vartotos kalbos. Eliezerio Ben-Jehudos dėka jo vyriausias sūnus tapo pirmuoju žmogumi, kuriam šiuolaikinė hebrajų kalba, dar vadinama ivritu, buvo gimtoji. Šiandien ivritas yra viena iš dviejų valstybinių kalbų Izraelyje, o jo išmokti galima ir Lietuvoje – tuo rūpinasi šiuolaikinės hebrajų kalbos kūrėjo bendravardis Jehuda Vagneris su žmona Ana.

 Keliaujantys švietimo „diplomatai“

Hebrajų kalbos mokytojus Jehudą ir Aną Vagnerius galima pavadinti keliaujančiais švietimo diplomatais. Gimę skirtingose to meto Sovietų Sąjungos respublikose, jie emigravo į Izraelį, čia studijų metais susipažino ir sukūrė šeimą. Vis dėlto sėslus ir laimingas gyvenimas Izraelyje Jehudai ir Anai neleido pamiršti gimtųjų vietų, į kurias jie galiausiai sugrįžo mokyti hebrajų kalbos.

Izraelio švietimo ministerija kasmet siunčia hebrajų kalbos mokytojus į Baltijos ir Rytų Europos šalis. Nusprendę sudalyvauti šioje programoje, Jehuda ir Ana atsidūrė Ukrainoje, Rusijoje, o galiausiai – Lietuvoje, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje. Čia Ana hebrajų kalbos ir kultūros moko pirmos-penktos klasės vaikus, Jehuda – šeštos-dvyliktos klasės moksleivius.

Į Lietuvą Jehuda Vagneris atvyko ragavęs ne tik hebrajų kalbos mokytojo, bet ir mokyklos direktoriaus pareigų – jo vadovauta „Tally Neurim“ mokykla yra gavusi ne vieną valstybinį apdovanojimą. „Pirmąjį apdovanojimą gavome už tai, kad drauge su mokytojų komanda savo mokyklą pavertėme tradicine žydiška mokykla. Dieną pradėdavome malda, pamokų metu kalbėdavome apie žydų kultūrą, kasdien išmokdavome po tradicinę patarlę. Tai nebuvo religinė, greičiau tradicinė mokykla, kokių šiandien Izraelyje yra nedaug. Mūsų mokykla taip pat laimėjo apdovanojimą kaip geriausia mokykla be smurto. Izraelyje moksleiviai nėra tokie ramūs, kaip Lietuvoje, tad labai džiaugiausi, kai mums pavyko įgyvendinti sėkmingą kampaniją už mokyklą be smurto“, pasakoja Jehuda.

Untitled

Lietuva izraeliečių akimis

Anos teigimu, atvykusi į Lietuvą ji sulaukė tik malonių siurprizų. „Jūsų šalis yra bent dvigubai didesnė nei Izraelis, tuo tarpu gyventojų turite tris kartus mažiau. Tai daro gyvenimą ramesnį ir patogesnį. Izraelyje yra palyginti ankšta ir triukšminga, gatvėse daug mašinų ir žmonių, tuo tarpu Lietuvoje gali turėti daugiau asmeninės erdvės“, šypsosi Ana Vagner. Ji priduria, kad dar vienu maloniu netikėtumu tapo lietuvių lingvistinės žinios. „Prieš atvykdami bijojome, kad žmonės nenorės kalbėti rusiškai net ir mokėdami šią kalbą. Vis dėlto netrukus apsidžiaugėme klydę – gatvėje, parduotuvėse ir kitose viešose vietose puikiai susikalbame tiek rusiškai, tiek angliškai. Be to, vietiniai žmonės yra labai draugiški ir paslaugūs. Tuo labai džiaugėmės vos atvykę iš Maskvos – ten žmonės nuolat skuba ir neturi laiko pagelbėti, atsakyti į klausimus“, prisimena Ana.

Ji pastebi, kad Baltijos šalys yra išskirtinės ir savo europiniu charakteriu. „Visada maniau, kad netgi patekusios į Sovietų Sąjungos sudėtį Baltijos šalys išliko labai europietiškos, išlaikė savo kalbinį ir kultūrinį skirtingumą – dabar turiu progą tuo įsitikinti“, tvirtina Ana.

Temperamentų skirtumai: Lietuvoje lengviau dėstyti, tačiau sunkiau pritapti

Paklaustas, kokie yra pagrindiniai lietuvių ir izraeliečių skirtumai, Jehuda pirmiausia pamini skirtingą temperamentą. „Izraelyje žmonės karštesnio būdo, daugiau dalyvauja vieni kitų gyvenimuose, mažiau saugo asmeninę erdvę, tuo tarpu Lietuvoje žmonės oficialesni ir mandagesni. Pasiilgstu savo šalies, kur tiek su nepažįstamu, tiek su viršininku galiu bendrauti šiltai, kaip lygus su lygiu“, prisipažįsta Jehuda Vagneris. Jo manymu, temperamentas bei klimatas sąlygoja ir drabužių stilių: Izraelyje jis gerokai paprastesnis, netgi biuruose mažai kas dėvi kostiumus.

Jehudai antrina ir Ana. Prisimindama darbo Izraelyje patirtį ji teigia, kad šioje šalyje mokytojų kolektyvas yra tarsi viena didelė šeima. „Visi vieni kitus pažįstame, žinome, kas turi katę ar šunį, kieno šeimos narys serga. Be to, Izraelyje yra labai daug užklasinės veiklos, kuri įtraukia mokytojus, moksleivius ir net jų tėvus. Tokiu būdu susipažįstame ir susidraugaujame už mokyklos ribų. Tuo tarpu Lietuvoje žmonės, įskaitant ir kolegas, yra draugiški, bet ne tokie artimi. Laikui bėgant atstumas šiek tiek sumažėja, tačiau nepasikeičia iš esmės“, paaiškina Ana.

Vis dėlto abu mokytojai sutinka, kad dėl šių priežasčių dėstyti yra gerokai lengviau Lietuvoje, kur mokiniai ramesni ir mokytojams nereikia dėti titaniškų pastangų siekiant išlaikyti jų dėmesį.

Untitlegd

Hebrajų kalba: gimtoji ar užsienio?

Ana, gyvenusi ir dirbusi ne vienoje Rytų Europos šalyje, pastebi, kad dauguma žydų bendruomenių čia yra panašios viena į kitą, tačiau skiriasi nuo Izraelyje gyvenančių žydų. „Europos šalyse vis dar egzistuoja baimė būti žydu, kas izraeliečiui pasirodytų neįtikėtina. Esu ne kartą klaususi žydų mokyklų moksleivių Europoje, ar, jų manymu, reikėtų visuomet pasisakyti esant žydų tautybės. Kai kurie mokiniai nedvejodami atsakydavo „taip“, o kiti teigdavo, kad žydiškumo faktą kartais geriau nuslėpti. Esą taip juos mokė tėvai, giminaičiai. Izraelyje žmonės didžiuojasi būdami žydais ir jiems į galvą neateitų to slėpti ar neigti“, pastebi Ana.

Ana ir Jehuda džiaugiasi, kad Šolomo Aleichemo gimnazija Vilniuje yra ta salelė, kur vaikai skatinami didžiuotis esantys žydai. „Mūsų mokymo programa yra išties įdomi, nes kalbos mokome per tradicijas ir kultūrą. Mes nelaikome hebrajų kalbos užsienio kalba, o viena iš gimtųjų kalbų. Dėl šios priežasties moksleiviai pradeda mokytis hebrajų kalbos dar pirmoje klasėje, o nuo šeštos klasės per hebrajų kalbos pamokas su jais bendraujame tik šia kalba“, pasakoja Ana.

Tiek Ana, tiek Jehuda prisipažįsta esantys dėkingi gimnazijos direktoriui Mišai Jakobui.  „Vilniaus žydų gimnazijos sėkmė didele dalimi priklauso nuo šio žmogaus, kuris yra talentingas ir darbui atsidavęs vadovas, sukuriantis reikiamas sąlygas dirbti, mokyti ir mokytis. Mokytojų komanda taip pat profesionali. Būnant mokytoju turi atiduoti 100 % savęs, ir mokytojai Šolomo Aleichemo gimnazijoje yra pasirengę tai daryti“, patikina Jehuda.

Hebrajų kalbos mokosi ir darželinukai

Jehuda ir Ana džiaugiasi, kad Lietuvos žydų bendruomenė juodu priėmė itin svetingai, o šiemet pasiūlė ir savanoriavimo galimybių. „Dar pernai pradėjau savanoriškai mokyti hebrajų kalbos žydų vaikų darželyje, o nuo šių metų kartą per savaitę tai darau ir Lietuvos žydų bendruomenėje. Šiuo atveju geriausias atlygis man yra mano mokinių akys. Žydų bendruomenės centre iš viso turiu apie trisdešimt studentų. Jie skirtingo amžiaus, išsilavinimo, pomėgių, tačiau visi iki vieno nori ne tik išmokti hebrajų kalbą, bet ir daugiau sužinoti apie žydų kultūrą“, pasakoja Jehuda.

Untrtyhitled

Keliauja patys ir atveža turistus

Ana ir Jehuda Lietuvoje ne tik moko, bet ir mokosi patys – daugiausia per keliones. „Laisvalaikiu mėgstame keliauti po Lietuvą. Štai ir ateinantį savaitgalį keliausime į Ventės ragą; šią vasarą taip pat norime aplankyti Biržus. Beje, Jehuda yra ne tik keliautojas mėgėjas, bet ir kelionių po Europą vadovas, pernai po Baltijos šalis ir Suomiją lydėjęs dvi Izraelio turistų grupes“, atskleidžia Ana.

Lietuvoje Jehudai ir Anai patinka tiek gamta, tiek architektūra. „Kartais man atrodo, kad kiekvienas akmuo čia slepia istoriją“, šypsosi Jehuda. Iš jo lūpų tai – reikšmingas įvertinimas – juk Izraelio mūrai patys alsuoja tūkstantmete istorija.

Po dvejų metų Jehuda ir Ana vyks atgal į Izraelį. Jie gyvena trečiajame pagal dydį Izraelio mieste Haifoje, kurio pavadinimas reiškia „gražus paplūdimys“. „Pro mūsų namų langus matyti Haifos įlanka, kur Karmelio kalnas leidžiasi į jūrą. Po Jeruzalės Haifa man yra pats gražiausias miestas“, nostalgiškai atsidūsta Jehuda ir pakviečia viešint Izraelyje apsilankyti ne tik Jeruzalėje ir Tel Avive, bet ir Haifoje, kur gyvenimo tempas yra kiek lėtesnis, panašesnis į lietuviškąjį. Na, o mes savo ruožtu pašnekovams linkime nesenkančios energijos dalijantis žiniomis ir patirtimi visur, kur jų pastangos bei idėjos padės artinti žmones, tautas ir bendruomenes.

Apie Lietuvos žydų bendruomenės projektą: http://www.lzb.lt/

Straipsnio autorė Živilė Juonytė

Nuotraukos straipsnio autorės

 

 

 

Pasidalinkite su kitais!