Anksčiau rašėme…

Mes jau įsitikinome, kad ląstelė yra nepaprastai sudėtingas mechanizmas, pasižymintis aukštu saviorganizacijos laipsniu, taip pat tuo, kad visos šiuolaikinės gyvybės atsiradimo iš materijos teorijos nieko nepaaiškina. Kyla klausimas, kodėl mokslininkai taip prisirišę prie savo bandymų surasti griežtai mechaninį paaiškinimą gyvybės užgimimui. Viena priežastis – jų įsitikinimas pasirinktos redukcionizmo strategijos tvirtumu ir teisingumu. Ši teorija teigia, kad viską, kas mus supa, nuo galaktikų iki bakterijų, galima paaiškinti paprastais fizikos dėsniais. Atmesdami kitokio požiūrio į mokslą galimybę, tokią savo poziciją jie argumentuoja tuo, kad mažiausias nukrypimas nuo jų pasirinktos strategijos pakerta pačius mokslo pagrindus.

Nerasdami įtikinamo mechaninio ląstelės atsiradimo paaiškinimo, dauguma mokslininkų galutine jos susikūrimo priežastimi laiko atsitiktinumą. Tačiau toks požiūris taip pat turi rimtų trūkumų. Griežtai kalbant, atsitiktinumo sąvoka taikoma tik tam tikriems statistiniams modeliams, apibrėžiantiems pasikartojančius įvykius. Atsitiktinumas negali būti kažkieno priežastis. O dėl gyvybės atsiradimo iš materijos, jos matematinę tikimybę nesunku nustatyti, nes, remiantis šiuolaikiniais mokslo duomenimis, Žemė egzistuoja apie keturis su puse milijardų metų.

Pradėsime nuo baltymų, kurie sudaro gyvų organizmų pagrindą ir atlieka daugelį svarbių funkcijų ląstelėje. Jų sintezė – labai sudėtingas procesas. Jį galima prilyginti surinkimo konvejeriui, kuriame specialūs mechanizmai iš detalių surenka išbaigtus gaminius. Baltymų makromolekulės turi vidutiniškai 300 aminorūgščių, sujungtų į grandinėles. Netgi tokiame paprastame mikroorganizme, kaip bakterija E coli, yra apie 2 000 įvairių rūšių baltymų. Žinduolių ląstelėje jų yra 800 kartų daugiau. Baltymų struktūra yra užrašyta ląstelės genetiniame aparate. Pagal mechaninį modelį, iki savaime atsinaujinančios sistemos, sugebančios atlikti pagrindines ląstelės funkcijas ir naudotis genetine informacija, atsiradimo amino rūgščių tarpusavio sąveika, pasibaigianti baltymų molekulės susidarymu, buvo atsitiktinė.

Norėdami nustatyti baltymų, reikalingų paprasčiausios ląstelės funkcionavimui, atsiradimo tikimybę kaip atsitiktinės aminorūgščių tarpusavio sąveikos rezultatą, įžymus anglų astronomas F. Chailas ir matematikas Č. Vikramasingchas iš Kalifornijos universiteto Velse atliko tam tikrus skaičiavimus. Kaip jau buvo minėta, paprasčiausios bakterijos gyvybinėje veikloje dalyvauja apie 2 000 įvairių baltymų, sudarytų vidutiniškai iš 300 aminorūgščių. Baltymo savybės ir funkcijos priklauso nuo aminorūgščių išsidėstymo tvarkos jo viduje. Kadangi į baltymų sudėtį įeina 20 aminorūgščių tipų, baltymo su tam tikromis savybėmis susidarymo tikimybė prilygsta 1:20^300.

Yra tam tikras diapazonas, kurio ribose 300 aminorūgščių išsidėstymo tvarka gali kisti be žymesnių baltymo savybių pakitimų. Todėl Choilas ir Vikramasingchas didžiadvasiškai padidino konkretaus baltymo atsiradimo tikimybę iki 10^20. Žinant, kad ląstelės funkcionavimui reikalinga bent 2 000 baltymų, paprasčiausios savaime atsinaujinančios sistemos atsitiktinio atsiradimo tikimybę jie įvertino kaip 1:10^40 000. Tai toks nykstamai mažas dydis, kad blaiviu protu negalima patikėti, jog tai galėjo įvykti per tokį trumpą laiką, kaip keli milijardai metų.

Atsitiktinio gyvybės atsiradimo hipotezė daugeliui mokslininkų ne prie širdies, bet jie laikosi mechaninių pažiūrių, todėl tenka taikytis su mintimi, kad gyvybė atsirado dėl atsitiktinumo, kurio tikimybė labai maža. Vienas iš tokių mokslininkų yra Nobelio premijos laureatas F. Krikas, vienas iš pirmųjų DNR struktūros atradėjų. Jis rašo: „Sąžiningas žmogus, apsiginklavęs visomis turimomis žiniomis, turi pripažinti, kad dabartiniu momentu gyvybės atsiradimas Žemėje kažkuria prasme atrodo kaip stebuklas – turi būti išpildyta daugybė įvairiausių sąlygų, kad tai atsitiktų“. Šie mokslininkai gyvybės atsiradimą galėtų paaiškinti remdamiesi gamtos dėsniais, bet, kaip mes įsitikinome, kol kas jiems tai nepavyko. Įsprausti į kampą, kai kurie tyrinėtojai pasiruošę priimti bet kokias, net pačios radikaliausias hipotezes (aišku, išskyrus tas, kurios susijusios su kūrybiniu aktu ir kurios netgi jiems atrodo pernelyg radikalios). Krikas išsakė savo spėliojimus apie tai, kad genetinis kodas buvo atneštas į Žemę protingų gyvų būtybių iš kitų planetų. Ši hipotezė gali paaiškinti gyvybės atsiradimą Žemėje, tačiau klausimas dėl gyvybės atsiradimo Visatoje lieka atviras.

Taigi, nors dauguma žmonių tiki tuo, kad dabartinis mokslas turi nepaneigiamų įrodymų apie pirmųjų gyvų organizmų atsiradimą Žemėje dėl atsitiktinės cheminių medžiagų tarpusavio sąveikos, pasigilinus tampa aišku, kad rimtesnės cheminio gyvybės atsiradimo teorijos kol kas nėra. Be to, matematinė tikimybių teorija atima galimybę naudotis netgi tokiu universaliu paaiškinimu, kaip: „Tai įvyko atsitiktinai.“ Atsižvelgiant į aukštą gyvybinių sistemų informacinį imlumą, neleidžiantį atsirasti paaiškinimams, bent iš tolo primenantiems mechaninius, siūlome jų visiškai atsisakyti.

Mechaninis požiūris į mokslą nepajėgus paaiškinti ir kito reiškinio – sąmonės. Akivaizdu, kad ir sąmonės egzistavimą, ir gyvybės užgimimo stebuklą gali paaiškinti tik už šių dviejų reiškinių slypinčio aukštesnio intelekto egzistavimo pripažinimas. Aukščiausiasis protas – tai pirmapradės ištakos, iš kurių atsiranda visos gyvos būtybės bei informacija, transformuojanti materiją į biologines struktūras.

Šaltiniai

1. James D. Watson, The Molecular Biology of the Gene (Menlo Park.: W. A. Benjamin, Inc., 1977), p. 69.
2. Albert L. Lehninger, Biochemistry (New York: Worth Publishers, 1975), p. 1033.
3. Albert L. Lehninger, Biochemistry, p. 1055.
4. John Maynard Smith, „Hypercycles and the Origin of Life”, Nature, Vol. 280 (1979), pp. 445-446.
5. Sir F. Hoyle and Ch. Wickramasinghe, Evolution from Space (New York: Simon and Shuster, 1981), pp. 23-27.
6. Francis Crick, Life Itself (New York: Simon and Schuster, 1981), p. 88.