Pasak Viktoro Franklo, „Žmogui gyvenimo prasmės poreikis yra įgimtas ir jeigu jis neranda prasmės, jis kankinasi.“

Mes ateiname į šį pasaulį neatsitiktinai. Poreikis įprasminti savo gyvenimą dažniausiai mus persekioja nuo vaikystės su pirmais klausimais „Kodėl?“ Tačiau dėl netinkamo auklėjimo tokie klausimai gali dingti – kaip ir gyvenimo prasmė. Jei gyvename „tamsoje“, turiu omenyje mūsų sąmonę, tai per gyvenimą plaukiame pasroviui, nesigėdydami savo nedorų poelgių, o dažnai ir nesuvokdami, kad elgiamės netinkamai, nes atrodo, kad taip daro visi, tad viskas „pagal normą“. V. Franklas teigia: „Visas žmogaus gyvenimas – tarsi abitūros egzaminas: ne taip svarbu užbaigti darbą, kaip jį kokybiškai atlikti. Moksleivis turi būti pasirengęs, kad skambutis paskelbs skirto laiko pabaigą, o gyvenime kiekvieną akimirką turime būti pasirengę tam, kad mus gali „atšaukti“. Taigi tas momentas – mirtis – mus labiausiai ir gąsdina. Jis verčia bent truputį keisti savo pasaulėžiūrą, jeigu, žinoma, dar esame išlaikę sveiką protą.

Kodėl naudinga žinoti apie gyvenimo prasmę?

Ko gero, žmogaus gyvenimo tikslas – tai ne vien savojo kūno problemų sprendimas. Tai suvokimas, kur aš einu. Kiekviena diena mums tarsi dovana, tokią dovaną gauna ir vabzdžiai, ir paukščiai, ir katės, ir šunys. Tačiau tik žmogus per tą dieną gali priartėti prie savo gyvenimo prasmės. Pragyventi dieną vien tik valgant ir miegant – tai tiesiog nevertinti savo žmogiškosios prigimties, atsisakyti žmogiškos ateities. Vertėtų išmokti branginti savo laiką, nes jo nenusipirksime net už pačius didžiausius turtus. Buda mokė: „Kiekvieną rytą mes gimstame iš naujo.“ Tai, ką padarysime šiandien, gali turėti didžiausią reikšmę mūsų gyvenime.

Pagal mokslininkų skaičiavimus, net 80 procentų mūsų vertybių yra suformuojamos aplinkos, o ne mūsų pačių. Dėl šios priežasties vertėtų dažniau pasikapstyti po savo vidinį gyvenimą ir pabandyti atrasti ten glūdinčias vertybes. Suprasti, ko norime iš gyvenimo, kokios mūsų svajonės ir ar jos iš tiesų mūsų, ar tiesiog mums įteigtos.

Yra viena istorija apie karalių, vedusį savo nesuskaičiuojamą armiją per kalnus į Indiją. Ant aukšto kalno, padengto ledu ir sniegu, jis pamatė visiškai nuogą vyrą – jogą atsiskyrėlį. Jogas sėdėjo asketiškai ant ledu padengto akmens ir slėpė galvą sau tarp kelių, kad apsisaugotų nuo šalčio ir vėjo. Karalius, pamatęs tą atsiskyrėlį, suskubo nusimesti nuo savęs šiltą apsiaustą ir ištiesė jį jogui, bet asketas atsisakė priimti apsiaustą ir ištarė tokius žodžius:

– Dievas davė pakankamai drabužių, kad apsaugotų mane nuo karščio ir šalčio. Dievas davė man viską, ko reikia žmogui. Geriau padovanok savo apsiaustą tam, kuris iš tikrųjų yra vargšas. Karalius nustebo išgirdęs tokius jogo žodžius, jis nusišypsojo galvodamas, ar dar gali būti koks nors didesnis vargšas už šį jogą.

Tuomet karalius paklausė asketo:

– Kur man rasti tokį vargšą?

Jogas priėjo prie karaliaus, nusilenkė jam ir paklausė:

–O stiprusis valdove, iš pradžių tu man atsakyk, kur keliauji ir kodėl?

Karalius jam tarė:

–Aš su savo kariauna einu į priešo karalystę, kad užkariaučiau jo žemes ir turtus.

Jogas nusišypsojo ir ištarė:

–Jeigu tau neužtenka žemės, kurią valdai, jeigu esi pasiryžęs paaukoti savo ir tūkstančio karių gyvybes vien tik tam, kad užkariautumei keliasdešimt kvadratinių kilometrų žemės, tai tu tikrai esi didesnis vargšas nei aš. Todėl, prašau, pasilik savo šiltą paltą sau, nes tau jis labiau reikalingas nei man.

Kur prasideda gyvenimo prasmė?

Ši istorija klausia, ar atėjome čia, į šį gyvenimą, tik imti, ar mokytis duoti. Gyvenimo prasmė prasideda suvokus, kad atėjome čia ne tam, jog tiesiog išgyventume, nes gimėme žmonėmis, o ne gyvūnais. Jeigu manome, kad pasaulis yra netobulas, vadinasi, norime jį kontroliuoti. Galime užsimanyti mums palankaus oro, tačiau saulė nešvies ir tiek. Tai reiškia, kad kažkas jau viską kontroliuoja. Vieni žmonės mano, kad viskas turi priklausyti tik jiems, o kiti – kad viską reikia dalinti lygiai. Tačiau visos panašios koncepcijos – tai nežinojimo, koks gyvenimas turi būti iš tikrųjų, pasekmė. Žinojimas – tai sąmonės aiškumas, suvokimas, kad turėtume laikytis visatos dėsnių ir gyventi harmonijoje su gamta. Kitaip elgtis būnant šiame pasaulyje tiesiog kvaila. Visatos dėsnių pažinimas gali išvaduoti mus nuo tikėjimo atsitiktinumais keliamų kančių.

Kelias į gyvenimo prasmę prasideda tada, kai priimame atsakomybę už už savo gyvenimą, likimą. V. Franklas, rašydamas apie išgyvenimą koncentracijos stovykloje, svarstė, kad net pačiomis baisiausiomis gyvenimo akimirkomis išgyvendavo būtent tie žmonės, kurie, užuot klausę „Kodėl tai atsitiko man? Kodėl Dievas ir likimas man toks negailestingas?“, klausdavo savęs: „Ką aš galiu padaryti tokiomis siaubingomis sąlygomis?“ Kelias į gyvenimo prasmę prasideda būtent čia. Reikia išmokti nustoti kaltinti likimą dėl nesėkmių ir pradėti klausti savęs, ką galime gyvenime padaryti geriausia, kaip galime panaudoti savo geriausias savybes ir talentus kitų labui. Turime klausti: „Ar aš gyvenu tik tam, kad imčiau ir griaučiau, ar tam, kad kažką sukurčiau, būčiau kam nors naudingas? Šie klausimai padėjo man geriau suprasti savo egzistencijos prasmę ir pradėti eiti žmogiškumo link.

Koks žmogaus gyvenimo tikslas?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi keletą pakopų, kurias turime pereiti. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kurioje iš šių pakopų mes sustosime arba eisime toliau. Ko gero, niekas nesiginčys, kad svarbiausia emocija ir aukščiausia žmogaus savybė yra meilė. Todėl gyvenimo prasmė – mokytis mylėti. Priklausomai nuo sąmonės, meilė mūsų širdyje progresuoja, auga arba degraduoja. Meilė susijusi ir su kita svarbia savybe – pasiaukojimu. Mūsų sąmonės lygis lemia ir tai, kokiomis pakopomis (susijusiomis su meile ir pasiaukojimu) žengiame. Yra kelios pakopos. Pirmoje iš jų mes mylime tik save pačiu, todėl mums svarbu, kad tik mums viskas būtų gerai. Antroje pakopoje mylime tuos, kurie suteikia mums džiaugsmo, kurie sutinka su mumis ir palaiko mūsų idėjas. Tai mūsų artimieji, draugai ir bendraminčiai. Trečia pakopa – tai pakankamai aukštas sąmonės lygmuo, kai galime mylime tuos, su kuriais nesutariame, tuos, kurie neteikia mums jokio pasitenkinimo ir netgi gali trukdyti gyventi. Tokiame sąmonės lygyje visus juos matome kaip savo mokytojus. Esame jiems dėkingi ir už gerus, ir už blogus pavyzdžius, todėl galime juos mylėti.

Aukščiausia pakopa – tai transcendentinė sąmonė. Šventųjų lygis. Tokios sąmonės žmogus myli visas gyvąsias būtybes, nesvarbu, kokiai kategorijai jos priklausytų ir kaip jos jį vertintų. Tai sąmonė, neturinti ribų, nevaržoma proto. Tokį sąmonės lygį pasiekia tik vienetai, todėl tuos, kam pavyksta atsidurti šalia tokių žmonių ir bent kuo nors prisidėti prie jų misijos, lydi sėkmė. Viena iš gyvenimo prasmių – ieškoti tokių didžių žmonių ir gauti įkvėpimą klausantis jų pamokymų. Taigi, gyvenimo prasmė yra plati tema. Pabaigai – įkvepianti istorija.

Gyveno kartą vienas žmogus. Gyvenime jam sekėsi nekaip, bet jis nusprendė daryti gerus darbus, kad po mirties nepapultų į pragarą. Žmogelis padėdavo tai vieniems, tai kitiems žmonėms, tačiau esminių pokyčių savo gyvenime nepastebėjo. Tačiau kartą jis ėjo gatve ir staiga pamatė, kad vienai močiutei ištrūko saga iš palto ir nukrito ant žemės. Močiutė to nepastebėjo ir keliavo toliau. Žmogelis susimąstė:

– Ech, kas ta saga, yra dar pas močiutę tų sagų, juk nelenksi dabar nugaros dėl tokio menkniekio, kažkoks niekalas.

Tačiau net labai nenoromis žmogelis sagą vis dėlto pakėlė, pasivijo močiutę, atidavė ją jai ir apie tą įvykį pamiršo.

Po kelių metų žmogelis išėjo iš šio pasaulio, o po mirties atsidūrė kažkokioje vietoje, kur išvydo prieš save svarstykles. Ten buvo angelai, jie svėrė jo atliktus darbus. Kairėje svarstyklių pusėje buvo padėti jo blogi darbai, kurie vis tempė svarstykles į apačią, o dešinėje svarstyklių pusėje, kur turėjo būti geri darbai, buvo tuščia. Blogi darbai vis tempė svarstykles į apačią ir jis pradėjo galvoti.

– Ech, ne tik būnant Žemėje, bet ir čia man nepasisekė, kas dabar bus?

Po akimirkos jis pamatė, kaip angelai ant svarstyklių pusės su gerais darbais padėjo sagą. Ji nusvėrė visas jo nuodėmes. Žmogelis, žinoma, nustebo. Pradėjo garsiai mąstyti:

– Atrodo, tiek gero padariau, bet nieko nesimato, tik viena saga.

Tuomet iš angelų jis išgirdo tokius žodžius:

– Dėl to, kad didžiavaisi darydamas gerus darbus, visi jų vaisiai prapuolė. Tačiau saga, kurią pakėlei be jokio pasididžiavimo, o tada pamiršai apie šį padarytą gerą darbą, tave ir išgelbėjo nuo pražūties.

Taigi jeigu ir mes gyvenime tik didžiuosimės atliktais darbais ar sukauptomis žiniomis, jei tik manysime, kad esame geresni už kitus, tuomet ir mūsų pasiekimai bus anuliuoti. Jie gali mūsų širdį tik sukietinti, o ne suminkštinti. Tai reiškia, kad kietoje širdyje negalės apsigyventi meilė. Gyvenimas be meilės – kaip upė be vandens: išsenka ir netenka prasmės.

Gubinas.lt/