Gyvenimas sunkus. Taip, jis pilnas sunkumų, bet tuo pat metu jis visai nėra sunkus. Jei į gyvenimą žvelgsite kaip į kančių pilną kelią, tuomet kančios ir sunkumai tikrai persmelks visą jūsų kasdienybę – vien tam, kad patvirtintų jūsų įsitikinimus. Iš tikrųjų mes patys pritraukiame bėdas. Arba suvokiame tai, kas visai nėra problema, kaip kančią. Bent jau aš tai pastebėjau.

Kai girdžiu, kad dvasiniu keliu einantys žmonės neskiria laiko (reguliariai) šventraščių studijavimui ir šventų Viešpaties vardų giedojimui, maldai, visuomet pagalvoju: „Taip, jei aš taip gyvenčiau, mano gyvenimas taip pat būtų tikra kančia.“

Mūsų ryšio su Dievu gylis ir sąmoningumas priklauso nuo mūsų dvasinės praktikos stiprumo. Skirti labai mažai laiko dvasinei praktikai (arba visai jo neskirti) – tai lyg pavalgyti pusryčius ir likusį dienos laiką badauti. Sunku taip gyventi. Nepadarykite savo dvasinės praktikos nepakeliamai sunkia – skirkite jai laiko ir jėgų.

Gyvenimas skirtas pamilti Dievą. Tačiau jei esame tarsi sustingę savo dvasinėje praktikoje, jei panyrame į „kančias“, tuomet nebejaučiame meilės. Daug prasmingiau melstis ir prašyti Viešpaties, kad Jis suteiktų mums jėgų įveikti sunkumus ir skausmą. O dar geriau išvis nustoti patiems kūrus sau tikrus ir įsivaizduojamus skausmus.

Geriausias būdas judėti į priekį – tai žengti žingsnį, o ne trypčioti vietoje.

Martinas Hausneris (JM Mahatma prabhu), Sattva Wisdom

Daugiau informacijos Sattva Lietuva

Vertė Lina Staponaitė