Vyro stiprybė ir jėga – savo tapatumo gyvenime įtvirtinimas, pilnai realizuojant visą turimą potencialą: veikloje, šeimoje, dvasiniame kelyje.

Indijoje nuo seno veikia ypatingos mokyklos – gurukulos – kuriose berniukai gauna visas reikiamas žinias ir praktinį išmanymą, reikalingą tolimesniam visuomeniniam gyvenimui.

Koks auklėjimas ir mokslas reikalingas berniukams? Kur tai įgyjama šiandien? Apie šiuos ir kitus klausimus, mokyklų gurukulų ypatybes bei autentišką vyrišką auklėjimą kalbamės su dvasiniu Bhakti jogos mokytoju, vienuoliu, lektoriumi, Ajurvedos akademijos Vilniuje steigėju J. Š. Bhakti Svarupa Čaitanya Svamiu, nuolat keliaujančiu ir skaitančiu paskaitas įvairiuose pasaulio kampeliuose: Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje, Rusijoje, Indijoje, Baltijos šalyse ir kt.

Sakykite, ar šiandien Indijoje veikia mokyklos-gurukulos?

Taip, Indijoje dar ir šiandien yra daug įvairių gurukulų.

Ką reiškia terminas gurukula?

Gurukula visų pirma yra mokykla. Remiantis klasikine indų filosofija, yra 16 samskarų (16 tikslų), kuriuos per gyvenimą turi pasiekti žmogus. Mokykla – vienas jų. Kaip ir kiekviena samskara, gurukula turi palikti stiprų įspūdį vyro gyvenime.

Gurukula – tai guru (arba dvasinio mokytojo) palaikoma mokykla su atsakomybe. Guru, kurį dar galima vadinti mokyklos vadovu ar direktoriumi, asmeniškai prisiima atsakomybę už kiekvieną mokinį ir jo auklėjimo procesą. Guru kiekvieną savo mokinį pažįsta asmeniškai ir užtikrina, kad kiekvienas mokinys iš mokyklos išeitų brandaus charakterio, žinotų pasaulio kūrimo, funkcionavimo dėsnius, gerai orientuotųsi bet kurioje gyvenimo situacijoje ir pilnai su ja susitvarkytų savo jėgomis.

Taigi, gurukula, kaip viena iš samskarų, daro didžiulį poveikį tolimesniam žmogaus gyvenimui, tiesa?

Gimęs žmogus – tarsi švarus lapas, jo „atminties kortelė“ ar „kietasis diskas“ kol kas tušti. Kitaip tariant, kokios programos bus įdiegtos į šią tuščią erdvę, tokios ir veiks tolimesniame žmogaus gyvenime. Pagrindinis ir pirmasis gurukulos tikslas – auklėti vaikus ir jaunimą.

Žmogaus gyvenimą sudaro keturi pagrindiniai etapai, kuriuos pereiti reikia kiekvienam.

Pirmasis etapas – tai mokymosi etapas. Jis trunka maždaug iki 20-25 metų. Kitas etapas, trunkantis maždaug nuo 25 iki 50 metų – šeimyninio gyvenimo etapas, kai žmogus moka savo „skolas“. „Skolos“ mokamos šaliai, tautai, žemei, pusdieviams, protėviams. Kitaip tariant, žmogus nuolat dirba, bet ne sau: išlaiko pensininkus, mokinius, dirba šalies, planetos labui. Sulaukęs maždaug 50 metų žmogus pereina į trečiąjį etapą ir žengia atsižadėjimo keliu: po truputį ima ruoštis paskutiniojo, ketvirtojo etapo kokybei.

Taigi, gurukula yra pirmasis vyro gyvenimo etapas, kuriame sudedamos visos žmogiškosios vertybės, reikalingos visam būsimam gyvenimui – suformuojamas vyro charakteris. Charakteris – tai žinios ir gyvenimo kokybė. Tai, ko mano manymu trūksta dabartinėje švietimo sistemoje, kur mokinio moraliniai ir charakterio aspektai praktiškai visai neakcentuojami. O juk brandus charakteris – tai vyro gyvenimo pamatas.

Kokį vaidmenį gurukulų mokyme atlieka religinis pagrindas?

Vakaruose visas gyvenimas yra stipriai fragmentuotas. Sveikata, religija, šeima, darbas, poilsis, laisvalaikis – visa tai tarsi atskiros dėlionės detalės, kurias žmonės mėgina sudėlioti į bendrą konstrukciją. Iš tiesų žmogus yra holistinė būtybė – viskas jame yra darniai apjungta. Dėl to rytuose nėra tokio suvokimo, jog religija yra atskira gyvenimo dalis. Rytuose savaime suprantama, kad ir darbas, ir šeima, ir sveikata, ir religija yra viena. Žinoma, visa tai nėra bendra košė – visos dalys darniai integruotos į bendrą visumą. Religija – viena iš integralių civilizuoto žmogaus dalių. Todėl Indijoje būti nereligingu paprasčiausiai reiškia būti necivilizuotu: valkata, palaidūnu, ne visuomenės dalimi. Juk religija reiškia ir moralę, ir bendruomenę, ir kitus dalykus – tai labai plati sąvoka.

Gurukulose berniukai ruošiami būti civilizuotais visuomenės žmonėmis, todėl visas mokymas taip pat yra integralus, apjungiantis įvairias gyvenimo sritis į bendrą darnią visumą. Jei mokinio pažiūros nėra pakankamai plačios daryti prielaidai, jog dieviškumas egzistuoja, tyrinėjimui, kaip jis reiškiasi ir kaip su tuo kurti santykį, gurukuloje siūloma informacija jam bus bevertė.

O kaip informacija įsisavinama vakarų pasauliui įprastose mokymo įstaigose?

Matome daugybę pavyzdžių, kai mokyklas ir universitetus baigę žmonės patenka į darbus, tačiau dažnai atrodo, jog mažai ką žino, mažai temoka. Dažnai blaškosi, ieško savo pašaukimo, nežino, ką nori gyvenime veikti. Įgytos žinios gan sunkiai iškart pritaikomos, nes viskas žmogaus gyvenime iki tol buvo ir vis dar yra stipriai fragmentuota. Tiesiog žinios apie kažką nieko nereiškia – jos turi būti integrali visuminio gyvenimo dalis.

Panašu, jog integralus mokymosi modelis – tai, ko iš tiesų trūksta vakarų pasaulyje. Gal pasidalintumėte patirtimi, kaip vyksta mokymas gurukuloje?

Gurukula – tai charakterio ir brandos mokykla plačiąja prasme. Gurukuloje vadovaujamasi principu, kad žinojimas – tai ne informacijos kiekis. Žinojimas – tai charakterio savybės. Mokyklai vadovauja guru, arba mokytojas. Vakaruose žodis „guru“ yra labai mistifikuojamas, bet viskas labai paprasta: guru – tai mokyklos vadovas, gyvenantis pagal tai, ką pats deklaruoja. Skirtingai nei vakarietiškame mokyme, kur direktorius tėra administracinis mokyklos vadovas ir visai nesvarbu, kaip jis gyvena, ką išpažįsta ir kokiomis tiesomis vadovaujasi, gurukuloje mokytojas moko savo pavyzdžiu.

Yra tokia anekdotinė istorija, puikiai iliustruojanti integralų mokymą: mama atveda sūnų pas gydytoją ir prašo atpratinti jį nuo saldainių. Gydytojas prašymą priima, bet nurodo jiems sugrįžti dar po savaitės. Mamai su sūnumi sugrįžus po savaitės, gydytojas moko vaiką, kad jo dantims ir visai sveikatai negerai valgyti daug saldainių. Mama tuomet teiraujasi, kodėl reikėjo laukti visą savaitę? O gydytojas ramiai atsako, kad jam pačiam reikėjo savaitę nevalgyti saldainių, kad galėtų to mokyti vaiką – kitą žmogų.

Tad ir švietimo sistema, neparemta asmeniniu pavyzdžiu, yra bevertė. Gurukulose mokytojas tuščiai nesišvaisto nei žodžiais, nei informacija, kadangi tik informacija žmogaus gyvenimo kokybės nepakeičia. Ją iš tiesų pakeičia išsiugdytas charakteris. Todėl gurukuloje per asmeninį mokytojo pavyzdį ugdomas tvirtas vyriškas charakteris: berniukai keliasi labai anksti ryte, prausiasi po šaltu vandeniu, užsiima joga, atlieka meditacijas, ne tik dalyvauja pamokose, bet ir patys atlieka visus buities ir namų ruošos darbus: augina daržoves, gamina maistą, plauna puodus, skalbia savo drabužius ir panašiai. Kitaip tariant, gyvena pilnai autonomiškai, nuo nieko nepriklausydami. O iš mokyklos išeina mokėdami viską, kas reikalinga ne tik visuomenėje, bet ir šeimoje.

Taip pat, gurukulų mokiniai nuo mažens mokomi padėkos. Vos nubudę jie jau dėkoja saulei, dėkoja žemei, dėkoja vandeniui, dėkoja mokytojui, dėkoja tėvams. Padėkos dėsnis yra gausos dėsnis. Kuo adekvačiai dėkingesnis žmogus yra gyvenimui, tuo gausiau jis gyvenimo apdovanojamas. Viskuo nepatenkintas žmogus pažeidžia pasaulio tvermės dėsnius, o tai veda tik į nelaimingumą.

Gurukulose mokomi tik berniukai: kuo pasižymi vyriškas auklėjimas?

Viena svarbiausių charakterio grūdinimo savybių – asketiškumas. Tai susiję su atsižadėjimu, atsakomybe. Jei berniukas nelanko gurukulos, nepatenka į kariuomenę ar kitaip nepereina asketiškumo mokyklos, jis neįgis tvirto charakterio, reikalingo vyrui. Charakterio tvirtybė reikalinga iššūkiams, laukiantiems gyvenime, sėkmingai įveikti: versle, darbe, politikoje – kur beatsidurtum, visur reikalingas tvirtas, brandus charakteris.

Įsivaizduokime vyrą, neišsiugdžiusį charakterio tvirtumo: tą, kuriuo visą vaikystę ir jaunystę absoliučiai rūpinosi mama, tą, kuris nepraėjo gurukulos, kariuomenės, ar kitos asketiškumo mokyklos – tokiam vyrui bus lengva ir lyg savaime suprantama ištižti ties pirmu pasitaikiusiu gyvenimo sunkumu.

Ar apsisprendimas leisti savo sūnų mokytis į gurukulą priklauso tėvams?

Viskas kur kas paprasčiau: Indijoje žmones vienija bendra tradicija. Tai nėra sudėtingas sprendimas, kadangi daugelis šeimų taip daro. Žmonių gyvenimas kur kas paprastesnis, nes sekama planu, rytų tradicijoje paveldėtu nuo seno. Penkerių metų sulaukęs berniukas jau gali būti išleidžiamas mokytis į gurukulą, iš kurios grįš šešiolikos ar septyniolikos metų, pilnai subrendęs gyvenimui. Todėl nei vieno jo gyvenimo etapo nelydės izoliacija ir pasimetimas: o ką gi dabar reikėtų daryti?

Sakykite, ar berniukas, kilęs, tarkime, iš Lietuvos, turi galimybių patekti mokytis į gurukulą?

Taip, tik šiuo atveju tai jau svarus tėvų sprendimas, kadangi šeima yra kilusi iš kitos tradicijos, berniukas nuo mažens auklėtas kitaip. Tokių pavyzdžių yra: Majapūrio mieste Indijoje gyvena lietuvių šeima, leidžianti savo sūnų į gurukulą. Yra ir daugiau šeimų, kurios leido savo vaikus į gurukulas, o šie, baigę mokyklas, sugrįžo į Lietuvą ir kuria savo gyvenimus čia. Arba kitose šalyse. Yra įvairiausių variantų.

Ar Jūsų minėta gurukula Majapūrio mieste kažkuo ypatinga, lyginant su kitomis gurukulomis?

Majapūryje yra kelios skirtingos mokyklos. Tarptautinė, supasaulietinta mokykla, mergaičių mokykla ir klasikinė, tradicinė gurukula. Yra bent kelios mokyklos.

Įdomu, kad paminėjote mergaičių mokyklą. Tradicinė gurukula yra išskirtinai vyriško auklėjimo sistema, taip?

Taip. Mergaitės Indijoje dažniausiai auklėjamos namuose, jas auklėja mamos. Mergaitės neauklėjamos asketiškumu, joms svarbios kitokios savybės: gailestingumas, prisirišimas, kantrybė, švelnumas. Todėl versti moterį mokytis arti laukus būtų paprasčiausiai neprotinga.

Tačiau įskaitant dabartinio pasaulio poreikius, mergaitėms kuriamos dieninės mokyklos. Visų detalių apie konkrečiai mergaičių mokymą nežinau, tačiau svarbu atminti, kad Indijoje gausu įvairiausių mokymo sistemų, kurios gali būti labai griežtai sudvasintos arba priešingai, mažiau sudvasintos. Nuo to priklauso tiek vyriško, tiek moteriško auklėjimo pagrindiniai aspektai ir detalės. Pavyzdžiui, jei tai klasikinė vedinė sistema, tradicinė berniukų gurukula greičiausiai bus pastatyta prie ašramo (maldos namų), tačiau gali būti ir kitaip.

Paminėjote, kad besąlygiška motiniška globa berniukui ir būsimam vyrui gali turėti ir neigiamų pasekmių. Ką patartumėte mamoms, auginančioms sūnus?

Pirmiausia patarčiau atminti, jog sūnaus auklėjimas – tai vyriškas darbas. Todėl nereikėtų užtarti sūnaus jei vyras, pavyzdžiui, taria griežtą žodį vienu ar kitu klausimu. Svarbiausia, kad vaikas neišmoktų manipuliuoti tėvais – ko neleidžia tėtis, leidžia mama, ir atvirkščiai. Tada visas auklėjimas nueis šuniui ant uodegos. Tėvams privalu puoselėti bendras vertybes. Taip pat, labai svarbu nepaversti berniukų „mamytės sūneliais“, kaip dažnai mėgstama sakyti. O tokia tendencija tikrai yra: mylinčios mamos, norėdamos savo sūnui gero, neretai jį sugadina – sūnus taip ir neįgyja tvirto charakterio. Vėliau tą padaryti jau labai sunku, kadangi žmogaus augimo etapas, kai jis minkštas ir lankstus auklėjimui, būna natūraliai pasibaigęs.

Mamoms pravartu įsisąmoninti pagrindinį  sūnaus auklėjimo principą, padedantį judėti teisingu keliu. Iki penkerių metų sūnus namuose yra karalius – tuo metu jam viskas leidžiama, reikia daug rūpesčio, motiniškos meilės ir globos. Nuo penkerių iki penkiolikos metų sūnus namuose tarnas – tada turi vykti intensyvus auklėjimo procesas, kai vaikas mokomas taisyklių, disciplinos, auginamas jo vyriškas charakteris. O nuo penkiolikos metų sūnus jau yra draugas – vyras, įgijęs tvirtą charakterį.

Kaip į gurukulų mokinius ir jų kompetencijas žiūri pasaulietinė švietimo sistema? Ar yra tendencija, jog gurukulas baigę mokiniai stoja į universitetus ar kitaip tęsia mokymą pasirinktoje srityje?

Pati Anglijos karalienė yra dalyvavusi bent poros gurukulų atidaryme savo šalyje. Žinoma, ten gyvena didelės indų bendruomenės, tad tose gurukulose greičiausiai didžiąją daugumą mokinių sudaro indų berniukai. Bet iš esmės jose gali mokytis bet kas. Gurukulų yra ne tik Indijoje, bet ir kitose plačių pažiūrų, tolerantiškose valstybėse, gurukulų mokiniai pasaulietinio švietimo sistemos yra priimami paprastai.

O dėl universitetų – be abejo, gurukulas baigę vaikinai eina mokytis pasirinktos specialybės, jei taip nusprendžia. Tai visiškai laisvas pasirinkimas. Oksfordo universitete netgi yra speciali rytų studijų katedra. Beje, kaip ir Vilniaus universitete. Tačiau gurukulų mokiniai gali tapti bet kurios kitos specialybės studentais, jei taip nusprendžia – verslo, matematikos, literatūros ar kitų. Svarbiausia studijuoti tai, kas mokiniui tinka pagal jo unikalią prigimtį ir išsiugdytą charakterį.

Ačiū už pokalbį!

Parengė Miglė Kačinskaitė

Nuotraukose vaizduojama viena iš gurukulų, esanti Majapūrio mieste, Indijoje. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo.

Lila.lt