Ar galima paspartinti pumpuro išsiskleidimą? Galbūt galima pirštais atlupti žiedlapius ir suformuoti juo į žiedą? O gal reikia aplinkui pristatyti radiatorių, kad karštis paankstintų žydėjimą? O gal dar reiktų šalia pastatyti saulės šviesą atstojančių lempų, kurios pliekstų visą parą? Gal bus greičiau, jei visą parą švies saulė? Dar galima daug laistyti. Ir dėti daug trąšų! Daug daug trąšų… Kuo daugiau jų!

Nuolat sutinku moteris, kurios būtent taip ir elgiasi su savimi. Jėga laupo gėlės, kuri dar nėra pasirengusi žydėti, žiedlapius. Vietoj pasakiško, kvapnaus gėlyno savo širdyje jos augina nuoskaudas, pyktį ir liūdesį. Nepateisintus aukštus lūkesčius pačiai sau. Nusivylimą savimi, technikomis, kurias taiko sau ar aplinkiniams. Jos jaučiasi nepakankamai moteriškos, neužtektinai harmoningos. Bet argi galima jėga priversti greičiau išsiskleisti gėlės žiedą?

Žiedui prasiskleisti reikia tik tam tikrų aplinkybių. Žinoma, gerose sąlygose procesai vyksta sparčiau, negu prastose. Bet ir tada reikia tik tam tikros temperatūros, nei per daug, nei per mažai vandens, tik pakankamai saulės šviesos. Ir net tuo atveju, kai sąlygos yra idealios, gėlei išsiskleisti reikia LAIKO.

Gamtoje viskas vyksta tam tikru laiku, kuris nėra nulemtas kalendoriaus ar laikrodžio. Per žiemos speigus žiedų ir lapų pumpurai saugiai tūno pasislėpę medžio viduje, o išoriškai medis atrodo tarsi negyvas. Atėjus pavasariui jie ima bręsti, kol sprogsta, o medis apsipila žiedais. Tuomet bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai sulekia į nektaro puotą. Štai tada ateina laikas megzti vaisius. Kurie, kai sunoksta, nukrenta žemyn ir būna suvalgyti. O tada ir vėl ateina žiema. Ir vėl viskas iš naujo.

Mūsų viduje taip pat vyksta įvairūs procesai. Šiame materialiame pasaulyje niekada nelydi laimė nuo ryto iki vakaro, mus nuolat ištinka tai negandos, tai sėkmė. Todėl nustokite save draskyti. Nustokite tučtuojau! Gana jėga atplėšinėti žiedlapius, gana skandinti save vandenyje ir nuodyti trąšomis. Užtenka to rezultatų siekimo maratono, gana siekti žydėti bet kokia kaina, dedant milžiniškas pastangas. Viskam yra savas laikas. Laikas žydėti, laikas brandinti vaisius, mesti lapus ir kantriai kęsti žiemos negandas. O ir sulaukus palankaus meto, reikia laiko pumpurui subręsti ir išsiskleisti savu greičiu. Nei per lėtai, nei per greitai.

Asta Ivaškevičiūtė (Arcana Siddhi). Daugiau informacijos: Astaivaskeviciute.weebly.com

Redagavo Lina Staponaitė