Galvoti už kitą

love-1790142_960_720

Priešais mane sėdi jauna pora, kalba apie savo susikaupusias nuoskaudas vienas kito atžvilgiu. Tokie gražūs, tokie jauni, – galvojau, liūdnai žvelgdama į juos.

Kodėl taip atsitinka? Kas vyksta tarp žmonių, iš kur atsiranda tos nuoskaudos? Visiems, žinoma, būna skirtingai, tačiau pačios formos visoms poroms panašios.

Mums gėda pasirodyti netobulais, mums gali atrodyti, kad štai tokie, realūs mes niekam nebūsime reikalingi. Bet juk tai tik mūsų mintys galvoje, apie kurias partneris nieko nežino.

Partneris taip pat nieko nežino apie mūsų norus ir poreikius (apie juos juk gėda kalbėti, jie tikriausiai neteisingi?).

Kaip dažnai mes viską ir visus vertiname, sprendžiame, kas teisinga, o kas neteisinga, kas gerai, o kas blogai tuo pat metu nebendraudami su kitais ir nepasidomėdami, ką apie visa tai mano kitas?

Viskas vyksta mūsų galvose. Savo galvoje gyvename su kitu, savo galvoje nusprendžiame – gerai tam kitam, ar blogai. Ir tada su partneriu gyvename tik savo galvoje, mintyse ir fantazijose. O realiame pasaulyje abu alkani ir pikti, juk niekas negali atspėti,  ko aš noriu ir kaip aš noriu. O pasikalbėti apie tai gėda.

Štai ir užsidarė užburtas ratas. Nuoskauda, skausmas, kad manęs nesupranta pagimdo daugybę pretenzijų kitam žmogui ir norą lygiai taip pat jį įskaudinti arba imti persekioti, smerkti, kad jis neidealus – taip lengviau susidoroti su gėda ir savo paties netobulumu.

Kodėl taip sudėtinga atsiverti ir kalbėti apie save tiesiai šviesiai?

Kitados jūsų atviri prisipažinimai kažkam labai nepatiko, erzino, kėlė gėdos jausmą. Dažniausiai tai būdavo tėvai. Juk šiems suaugusiems irgi kažkada teko būti gerais ir teisingais ir jie elgiasi taip, kaip juos išmokė ir kaip patys supranta. Ratas vėl užsidaro.

Taip, jei neišsiaiškinsime, kaip elgiamės, kaip gyvename, kas mane supa, galima taip ir nugyventi gyvenimą iliuzijose ir fantazijose apie santykius. Fantazijose, kurios gyvena mūsų galvoje. O galima stebėti, pastebėti, prisiimti atsakomybę už savo bendravimą ar nebendravimą su kitu ir bandyti kaip nors kitaip.

Štai pora pavyzdžių, kai žmonės bendrauja ne vienas su kitu, o patys su savimi.

Mergina eina į pirmąjį pasimatymą ir jau spėjo sufantazuoti, kad vaikinas ateis su gėlių puokšte. O jis ateina be puokštės. Ir viskas. Nusivylimas, mergina ima ieškoti vaikino trūkumų, kad pati sau įrodytų, jog jis nevertas, nors jiedu kol kas net nepasikalbėjo, ji net nepaklausė, ką jis apskritai galvoja apie gėles.

Arba jaunuolis ateina pas merginą į svečius su viltimi, kad ji paruoš romantišką vakarienę. O vakarienės nėra. Toliau – tas pats scenarijus, kaip ir pirmuoju atveju.

Ir tokie scenarijai gali realizuotis kiekvieną dieną, abipusės nuoskaudos kaupiasi ir stiprėja. Žmogus nusivilia: pasaulis manęs nesupranta, esu vienišas žmogus…

Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!