Priimta manyti, kad evoliucija, įrodymai apie ją yra užfiksuoti „akmeniniame metraštyje“, kitaip sakant, įvairių epochų Žemės sluoksniuose, kuriuose slypi gyvų būtybių iškasenos. Vis dėlto atidžiau panagrinėjus šį geologinį metraštį galima pastebėti, kad jame trūksta daug puslapių, yra tamsių ir neteisingai aiškinamų vietų, o kai kurie skyriai sukeisti vietomis. Taigi klausimas, ar akmeninis metraštis patvirtina evoliucijos teoriją, lieka atviras.

Problemą, su kuria susidūrė evoliucionistai, bandantys rasti paleontologinius laipsniško rūšių pasikeitimo idėjos įrodymus, suformulavo dar Darvinas. Savo „Rūšių atsiradime“ jis rašė: „Pereinamųjų formų, kada nors egzistavusių Žemėje, kiekis turėtų būti didžiulis. Tai kodėl gi visi geologiniai sluoksniai neužpildyti jų liekanomis? Kol kas aišku, kad geologija nieko panašaus neranda, ir tai yra pats įtikinamiausias, svariausias prieštaravimas, kurį gali pateikti mano teorijos priešininkai.“

Po šių žodžių praėjo jau daugiau kaip šimtas metų, bet po dešimtmečius trukusių kasinėjimų ir tyrinėjimų šis argumentas tebėra svarus. Kasinėjimų rezultatai stebina pereinamųjų formų trūkumu. Profesorius Nilsas Heribertas-Nilssonas iš Lundo universiteto Švedijoje rašo: „Mūsų turimi paleobiologiniai faktai neleidžia sukurti netgi sukarikatūrinto evoliucijos paveikslo. Paleontologų randami likučiai tokie gausūs, kad pereinamųjų formų pėdsakų nebuvimas jau negali būti paaiškintas medžiagos trūkumu. Tarpinių formų liekanų nebuvimas – nustatytas faktas. Jų niekada nepavyks aptikti.“

Gyvūnų ir augalų karalystės suskirstytos į būrius. Vis dėlto iki pat dabar paleontologiniai duomenys nepadėjo mokslininkams įminti, kaip atsirado bent vienas būrys. Žymus prancūzų zoologas evoliucionistas P. Grase pažymi: „Paleontologinių duomenų, paaiškinančių būrių kilmę, praktiškai visiškai nėra, todėl bet koks pagrindinių taksonominių vienetų evoliucijos mechanizmų paaiškinimas bus labai hipotetinis. Šis teiginys turi būti kiekvienos knygos apie evoliuciją epigrafas. Tiesioginių įrodymų trūkumas verčia mus kurti hipotezes, bet mes net negalim patikrinti, ar jos teisingos.“

Kolumbijos universiteto stuburinių paleontologijos profesorius Dž. Simpsonas pastebėjo, kad paleontologai aptiko visų 32-jų žinduolių būrių atstovų liekanas, rodančias, kad tai buvo pilnutinai susiformavę individai. „Tarpinių formų nerasta ne tik pas žinduolius – tai bendras, visaapimantis reiškinys“, – rašo jis.

Ši problema tokia rimta, kad viena iš evoliucionistų mokyklų, vadovaujama S. Gouldo ir N. Eldridžo, sukūrė naują evoliucijos teoriją, kuri, jų nuomone, turėtų paaiškinti, kodėl niekur nerandama tarpinių formų. Pagal šią teoriją, spėjamas rūšies A vystymasis į rūšį B vyksta nedidelėje, geografiškai izoliuotoje populiacijoje, be to, labai greitai, per vieną geologinę mikrosekundę. Taigi tai per trumpas laiko tarpas, kad tarpinės formos paliktų kokius nors pėdsakus iškasenų pavidalu. Paskui nauja B rūšis palieka savo arealą ir pasklinda po visą senosios rūšies A gyvenamąją vietą. Skalėje, turinčioje milijonus metų, iškasami B rūšies likučiai kažkaip nelauktai pakeičia iškasamus A rūšies likučius, todėl susidaro įspūdis, lyg B rūšis atsirado staiga, be pereinamųjų formų. Šios teorijos šalininkų nuomone, pereinamųjų formų likučių nebuvimas pilnai suprantamas. Tai duoda jiems teisę tvirtinti, kad visos rūšys išsivystė viena iš kitos evoliucijos procese, nepalikusios paleontologinių evoliucijos įrodymų. Vis dėlto teorija, kurios negalima nei patvirtinti, nei paneigti, vargu ar gali vadintis moksline.

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria tie, kas ieško evoliucijos teorijos įrodymų paleontologiniuose radiniuose, yra tai, kad paleontologiniai duomenys labai padriki. Dabartiniu metu aptiktos tik nedidelės dalies rūšių, egzistavusių Žemėje, iškasenos. D. M. Roupas iš Čikagos Gamtos mokslų muziejaus ir paleontologas S. Stenlis iš Džono Chopkinso universiteto apskaičiavo, kad pasaulio muziejuose saugomi 130 tūkst. iškasami įvairių rūšių gyvūnų likučiai, o dabar Žemėje gyvena maždaug 1,5 milijono rūšių. Pagal jų vertinimus, nuo kembrio periodo laikų Žemėje gyveno maždaug milijardas rūšių gyvūnų, vadinasi, daugiau kaip 99,9 % šių rūšių nepaliko jokių savo egzistavimo pėdsakų. Sunku suprasti, kodėl evoliucionistai taip įsitikinę samprotauja apie tai, kokia rūšis kilo iš kokios per milijardus evoliucijos metų.

Evoliucionistai turėtų būti atsargesni bent jau dėl to, kad dėl dirvožemio erozijos ir eilės kitų priežasčių tiesiog nėra didelių nuosėdinių uolienų sklypų, kuriuose būtų iškasenos. Geologas C. Van-Andel tyrinėjo ankstyvojo kreidos periodo smiltainio sluoksnį Vajominge, kuris ten susidarė per 6 milijonus metų. Kai jis sulygino realų šio sluoksnio storį su teoriškai apskaičiuotu, pasirodė, kad realus sluoksnio storis sudaro tik 2 % nuo apskaičiuotojo, tai yra 98 % nuosėdinės uolienos nebėra. C. Van-Andel įrodė, kad panašų rezultatą galima gauti praktiškai visur. Priežastis ta, kad per milijonus metų vyko senų geologinių sluoksnių erozija ir naujų sluoksnių formavimasis, todėl tik nedidelė Žemės geologinės istorijos dalis užfiksuota taip vadinamajame „akmeniniame metraštyje“. Mažiausiai 90–99 % nuosėdinių uolienų išnyko amžinai.

Bet ir ta nuosėdinių uolienų dalis, kuri liko, ištyrinėta toli gražu nepilnai. Nuosėdinių uolienų apimtis ant kontinentinio Žemės paviršiaus yra maždaug 550 milijonų kubinių kilometrų. Jeigu, pavyzdžiui, 100 000 paleontologų užsibrėžtų tikslą ištirti 1 kubinį kilometrą uolienos, tai kiekvienam iš jų tektų po 10 000 kubometrų. Dirbdami 8 valandas per dieną ir 365 dienas per metus pusės kubinio metro per valandą greičiu, vieno kubinio kilometro nuosėdinės uolienos (iš 550 milijonų) tyrinėjimą jie atliktų per septynis metus!

Kai kurie evoliucionistai gali teigti, neva būtent tuo paaiškinama, kodėl nėra paleontologinių jų teorijos įrodymų, bet panašius argumentus vargu ar galima rimtai vertinti. Kvaila tvirtinti, kad teorija teisinga tiktai todėl, kad jos įrodymų nėra ir greičiausiai jie niekada nebus rasti. Žinoma, labai daug iškasenų kol kas nerasta, bet tai neduoda mums teisės tvirtinti, kad jei jie būtų rasti, jie patvirtintų evoliucijos teoriją.

Anomalūs radiniai

Netgi tarp jau rastų iškastų likučių yra labai daug anomalių radinių, kurie akivaizdžiai prieštarauja evoliucijos teorijai. Tai, kaip mokslininkai elgiasi su šiais radiniais, griauna taip skrupulingai kuriamą bešališkų „tiesos riterių“ įvaizdį.

Pavyzdžiui, kai kurie tyrinėtojai pranešdavo apie aukštesniųjų augalų žiedadulkių atradimą labai senuose geologiniuose sluoksniuose. Šie radiniai verčia abejoti visa augalų evoliucijos tradicine schema. Štai grupė mokslininkų, vykdančių kasinėjimus Venesueloje, pranešė apie žiedadulkių atradimą nuosėdose, susidariusiose iki kembrio periodo, taigi jų amžius yra maždaug 1,7–2,0 milijardo metų. Vis dėlto visuotinai priimta teorija tvirtina, kad žiediniai augalai atsirado Žemėje palyginti neseniai – maždaug prieš 100 milijonų metų.

Viena mokslininkų grupė rėmėsi tuo, kad sluoksnio amžiaus nustatymas buvo atliktas teisingai, todėl interpretuojant rezultatus jiems teko daryti prielaidą, kad žiedadulkės į šiuos senovinius sluoksnius pateko vėliau, nors sunku įsivaizduoti, kaip tai galėjo įvykti. Kita mokslininkų grupė, atvirkščiai, tvirtino, kad žiedadulkės sluoksnyje yra nuo jo formavimosi pradžios, tik jo amžius buvo nustatytas neteisingai. Šis pavyzdys labai išraiškingas: dviejų mokslininkų kolektyvų paaiškinimai diametrialiai priešingi, bet charakteringa, kad ir vieni, ir kiti bet kokia kaina bando išsitekti visuotinai priimtos evoliucijos teorijos rėmuose, nes ja šventai tiki.

Tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai augalų žiedadulkės buvo rastos dirvožemio sluoksniuose, priklausančiuose periodui, kuriame, pagal šiuolaikinę evoliucijos teoriją, šie augalai dar neegzistavo. Belgų paleontologas S. Leklerk iš Lježo universiteto savo apžvalginiame straipsnyje pateikia keletą tokių atvejų.

Kaip mokslininkai paprastai elgiasi su tokiais radiniais? Žinoma, jie visada gali peržiūrėti evoliucijos teoriją, atsižvelgdami į naujus radinius, bet tada atsidurtų nepatogioje padėtyje. Be to, tai pakankamai problematiška, nes kiekvieną kartą reikėtų iš naujo perrašyti visus esančius vadovėlius. Galima išsaugoti evoliucijos teoriją pirminiu jos pavidalu, bet garbingai ir objektyviai pasakyti apie jai prieštaraujančius radinius. Apie juos dažnai pranešama specialiuose straipsniuose, tačiau vadovėliuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose net neužsimenama, todėl paprasti skaitytojai net neįtaria apie jų egzistavimą.

Tikėjimą evoliucijos teorija ypač griauna anomalūs iškasamų žmogaus likučių radiniai. Pagal egzistuojančią teoriją, į žmogų panašūs sutvėrimai (hominidai) pradėjo vystytis iš beždžionžmogių prieš 4 milijonus metų Afrikoje. Pirmieji hominidai, taip vadinami australopitekai, turėjo kūną, primenantį žmogaus, ir galvą, labiau panašią į beždžionės galvą. Maždaug prieš 2 milijonus metų australopitekai pavirto į Homo habilis, dar prieš pusę milijono metų atsirado Homo erectus, kuris migravo į Europą ir Aziją.

Maždaug prieš 200 000–300 000 metų atsirado pirmieji Homo sapiens atstovai, dar mažai panašūs į šiuolaikinį žmogų. Prieš 100 000 metų atsirado neandartaliečiai, išplitę po Europą, Afriką ir Viduriniuosius Rytus. Pagaliau prieš 40 000 metų Artimuosiuose Rytuose ar Azijoje atsirado pirmieji šiuolaikinio žmogaus atstovai, pavadinti Homo sapiens; jie pateko į Europą ir išstūmė neandartaliečius (jie palaipsniui išmirė). Šiuolaikinės civilizacijos užuomazgos atsirado prieš 10 000 metų. Manoma, kad žmogaus evoliucija vyko tik Senajame Pasaulyje. Gentys, gyvenančios Naujajame Pasaulyje, persikėlė ten iš Azijos ne anksčiau kaip prieš 30 000 metų.

Taip atrodo visuotinai priimta žmogaus evoliucijos koncepcija. Vis dėlto egzistuoja daug liudijimų, neatitinkančių šio scenarijaus. Panagrinėkim kai kuriuos faktus ir mokslininkų reakciją į juos.

Valsekile, Meksikos pietuose, 1962 metais archeologė S. Irvin-Viljams aptiko akmeninius darbo įrankius (tarp jų – ir iečių antgalius), panašius į tuos, kuriais Europoje naudojosi kromanjonietis (dabartinė žmogaus rūšis). 1972 ir 1973 metais grupė ekspertų iš JAV geologinės tarnybos naudodami įvairias datavimo metodikas nustatė, kad sluoksnio, kuriame buvo rasti šie darbo įrankiai, amžius yra apie 250 000 metų. Radiniai, atrasti Valsekilo vietovėje, niekaip netelpa į visuotinai priimtos žmogaus evoliucijos teorijos rėmus, nes atitolina jos ištakas 200 000 metų, o pradžios vietą perkelia į kitą kontinentą. Mokslininkai, nustatinėję aptariamo sluoksnio amžių, ataskaitoje rašė, kad jie „skausmingai suprato, jog toks senas amžius sukurs rimtą archeologinę problemą.“ Mokslininkai žinojo, apie ką kalba, vartodami žodį „skausmingai“: jiems teko susidurti su labai neigiama Amerikos archeologų reakcija. Vienas jų net apkaltino juos tuo, kad sugadino karjerą daktarui Irvin-Viljams.

Problema tikrai rimta, nes, pagal dabartinį mokslą, žmogus į Naująjį Pasaulį persikėlė ne anksčiau kaip prieš 12 000 metų, nors kai kurie archeologai teigia, kad tai įvyko maždaug prieš 30 000 metų. Priemonės, kurių imasi mokslininkai, spręsdami šią problemą, pakankamai tipiškos: apie radinį Valsekile neužsimenama nė viename vadovėlyje ir nutylima mokslo populiarinimo straipsniuose, skirtuose žmogaus evoliucijai tyrinėti. Naujajame Pasaulyje yra ir daugiau panašaus pobūdžio senovinio žmogaus radinių likučių, apie kurių egzistavimą atkakliai tylima. Bene vieni naujausių pavyzdžių: senovinio žmogaus stovyklavietės Kaliko Chilz, Kalifornijoje (amžius 500 000 metų), Flagstafe, Arizonoje (amžius 100 000–170 000 metų) ir Mišn Volyje, San Diege, Kalifornijoje (amžius 100 000 metų). Border Keive (Pietų Afrika) paleontologai rado senovinio žmogaus liekanų. Šis atradimas privertė juos atitolinti šiuolaikinio žmogaus atsiradimo datą ir pakeisti savo nuomonę apie jo atsiradimo vietą: „Anatomiškai tiksli šiuolaikinio Homo sapiens sapiens atsiradimo data nežinoma, bet tai atsitiko ne mažiau kaip prieš 110 000 metų.“ Ši data žymiai skiriasi nuo standartinės versijos, pagal kurią šiuolaikinis žmogus atsirado prieš 40 000 metų Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose.

Apie tai, kas gresia archeologui, padariusiam atradimą, neatitinkantį ortodoksalios teorijos, galima spręsti pagal daktaro Tomaso Li, nacionalinio Kanados muziejaus direktoriaus, likimą. Kasinėjimų Kanadoje, netoli Hurono ežero, Šegujendoje, metu, jis ir jo bendradarbiai aptiko akmeninius darbo įrankius, kurių amžius 150 000 metų. Paklausęs daktaro E. Anteso iš Arizonos patarimo, T. Li savo ataskaitoje nurodė, kad radinių amžius yra tik 30 000 metų. Tačiau tradicinių pažiūrų šalininkams, įsitikinusiems, kad pirmieji žmonės atėjo į Šiaurės Ameriką ne anksčiau kaip prieš 12 000 metų, net šis laiko tarpas pasirodė pernelyg didelis. „Antropologiniame Kanados žurnale“ T. Li rašė: „Kolega, radęs stovyklavietę, buvo atleistas ir ilgą laiką negalėjo rasti darbo; jo straipsnių nespausdino; jo radinius, pateikdami neteisingus duomenis, pristatė keli mokslinio elito autoritetai; tonos pavyzdžių, iškastų iš žemės, buvo nukišta toliau nuo žmonių akių, Kanados Nacionalinio muziejaus saugykloje; už atsisakymą atleisti kolegą Nacionalinio muziejaus direktorius (T. Li), kuris ruošėsi spausdinti monografiją apie kasinėjimus Šegujandoje, buvo atleistas pats ir pasmerktas ostrakizmui…“ Radiniai Šegujandoje būtų privertę mokslo „žynius“ prisipažinti, jog jie nėra visažiniai. Praktiškai jiems būtų tekę perrašyti visas knygas, aptariančias šį klausimą. Taigi šis atradimas turėjo būti sunaikintas; taip ir įvyko.

Senovinis žmogus Amerikoje

Šalia įrodymų, kad šiuolaikiniai žmonės gyveno Naujajame Pasaulyje žymiai anksčiau, negu priimta manyti, taip pat yra nuorodos į tai, kad jame gyveno primityvūs žmonės, priklausantys Homo erectus rūšiai. Pavyzdžiui, kanadiečių antropologas A. Brajanas, knygos „Senovės žmonės Amerikoje“ redaktorius, aptiko Santa Lagoa vietovėje (Brazilija) kaukolę su žema kaktos dalimi, storomis sienelėmis ir masyviais antakiniais lankais. Pagal visus parametrus ji buvo praktiškai tapati Homo erectus kaukolėms. Amerikiečių antropologai, matę kaukolių iš Santa Lagoa fotografijas, negalėjo patikėti, kad jos buvo rastos Amerikoje. Nepaisydamas nieko, A. Brajanas gynė savo atradimą, pateikdamas kitų tyrinėtojų darbus, kuriuose buvo aprašyti analogiški radiniai, rasti šiame Brazilijos rajone. Abejodamas visuotinai priimta teorija, A. Brajanas pasiūlė savo schemą, pagal kurią anatomiškai primityvios žmogaus formos išplito po visą pasaulį labai ankstyvu laikotarpiu, o paskui nepriklausomai vystėsi į šiuolaikinį žmogų įvairiuose kontinentuose. Jo rasta kaukolė buvo patalpinta viename iš Brazilijos muziejų, iš kur galiausiai paslaptingai dingo.

Aukščiau pateiktos anomalijos pirmiausia nurodo į tai, kad dabartinis žmogus, sprendžiant iš visko, atsirado žymiai anksčiau ir buvo paplitęs žymiai didesnėje teritorijoje, negu priimta galvoti. Vėliau pateiksime kai kuriuos faktus apie tai, kad dabartinis žmogus egzistavo žymiai ankstesniuose perioduose, o anatomiškai primityvus žmogus – vėlesniuose perioduose, negu galvoja mokslininkai.

Laukite tęsinio…

Versta iš žurnalo “Origins” (1983), išleisto ISKCON.

Iliustracija Telegraph.co.uk