Esminis vaistas nuo visų ligų yra suvokimas dėl ko gyveni

meditation-1350599_960_720

Neseniai kalbėjome, jog žmogus turi ne tik fizinį kūną, bet taip pat yra ir energinė būtybė, kuriai būtina gyvybinė energija (prana). Ši energija užtikrina gerą sveikatą bei egzistavimą Žemėje. Taip pat aptarėme prastos savijautos priežastis: nuolatinę įtampą ir emocinius blokus, trukdančius tekėti minėtai energijai. Išsiaiškinome, kad atsipalaidavimas, priėmimas, šypsena, pilnas kvėpavimas ir taisyklinga laikysena yra sveiko gyvenimo būdo pamatas. Tačiau tai dar ne viskas. Sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėjas ir lektorius Robertas Karvauskas tikina, jog esminis vaistas nuo visų ligų bei emocinių negalavimų yra suvokimas dėl ko gyveni.

Dėl ko mes esame šioje Žemėje?

Turbūt kiekvienas bent kartą per savo gyvenimą esame iškėlę tokį filosofinį ir egzistencinį klausimą, o ar kada esame susimąstę apie savo organizmo veikimo sistemos prasmę bei tikslą? Kartu pamąstykime – kiekviena ląstelė, dalelė ir visi organai veikia vieningai, sistemingai pagal programą. Visos iki pačios mažiausios, plika akimi nematomos dalelytės turi savo funkcijas bei paskirtį, kepenų ląstelė nesiims širdies ląstelės veiklos, bet visada veiks viso organizmo naudai.

Įsivaizduokite kuriozišką situaciją – širdis „praneša“, kad nuo šiol veiks tik savo naudai ir keliaus po „pasaulį“ laimės ieškodama. Sakysite visiškas absurdas, tiesa?

Tikiu, kad jau supratote, kokia linkme krypsta mintis. Anot R. Karvausko, mes visi turime vieno darnaus, sąmoningo, harmoningo energinio organizmo ląsteles, kurios turi savo paskirtį ir misiją. Tad kodėl gi mes gyvename?

Lektorius Robertas Karvauskas pasakoja: “…mes esam šio organizmo ląstelės, dalelės. Kiekviena ląstelė organizme yra gyva tik tam, kad ji duotų energiją. Taigi, visa Visata, viskas kas yra, tai yra organizmas, kurio pagrindas yra MEILĖ. Šventraščiuose tai aiškiai pasakyta – Dievas yra Meilė. Taigi, ši Visata, gyvenimas, pasaulis, visuma tai yra Meilės organizmas, ir iš mūsų šiam organizmui, kaip iš ląstelės, reikia būtent gyvybinės energijos. Ji duoda mums žaliavą, kad mes pagamintume tą energiją. Ji duoda laisvąją gyvybinę energiją, iš kurios mes turim sukurti pasitenkinimą, dėkingumą, atsipalaidavimą, ramybę, džiaugsmą, palaimą, t. y. besąlyginę Meilę, kitaip sakant, būseną GERA. Ir Visata tai ima, iš to plečiasi, auga, gyvuoja ir iš to duoda mums naują žaliavą, ir mes vėl iš jos turime gaminti Meilę. Taigi, kiekvienos ląstelės paskirtis yra duoti, tarnauti organizmui, kiekvienos ląstelės paskirtis yra gyventi taip, kad apie ją būtų Meilė, kad apie ją visiems būtų gera.“

Iš kur mums žinoti, kam ką duoti?

Pasak R. Karvausko, mums ir neprivaloma žinoti, turime tiesiog jausti širdimi. Reikėtų save pastatyti į kito vietą – „įeiti“ ir nuoširdžiai pajausti jo emocijas bei būseną, tada aiškiai gausime atsakymą, ką šiuo momentu galime duoti geriausio. Tai galioja ne tik su žmonėmis, bet ir viskam, kas mus supa, netgi daiktams, nes jie taip pat turi energinį lauką.

Dažnai mes negirdime ir nesuprantame kitų žmonių bei visko, kas mus supa, nes nesame pasiruošę duoti. Įprastai mes galvojame ką gauti, net duodami, tikimės tokio pat vertingo atlygio ar bent jau dėkingumo, pagyrimo. Kuomet nustojame tikėtis iš kitų sau naudos, atveriame kelius besąlyginės Meilės energijai. Kartais tereikia tik nuoširdaus šypsnio, gero žodžio ar apkabinimo, kad pasikeistų emocinis fonas ir kitas žmogus priimtų teisingiausius sprendimus.

Taigi, kol kitiems nešame savo vidinę geranorišką širdies šviesą, tol mumyse gaminasi Meilės energija reikalinga Visatai tam, kad ši atgal mums vėl galėtų siųsti gyvybinę energiją.

Lektorius dalinasi įžvalga, jog „kai žmogus pradeda rūpintis tik savimi, iš karto tampa nebe magnetu gyvybinei energijai. Šis kanalas užsidaro, pratekėjimo nėra, o likučius mes imame eikvoti gamindami įtampas. Tada pradedam stipriai sekti ir einame į tamsą.“

Paklausk savęs: dėk ko gyveni? Ką tu duodi? Ką spinduliuoji iš savęs kiekvieną akimirką?

Kai valgai, miegi bei rūpiniesi savimi turėdamas vidinį ketinimą tarnauti kitiems, tuomet organizme vyksta stebuklai – maistas geriau įsisavinamas, o poilsis tampa kokybiškesnis. Todėl turime imti tam, kad duotume. Imti dėl kitų.

Išvada paprasta, kiekvieno iš mūsų teisė rinktis: gyventi Meilėje, pasitikėjime, harmonijoje duodant bei tarnaujant ar egzistuoti kančioje ir skausme, nuolat rūpinantis tik savo gerove bei išlikimu. Deja, tame ir yra paradoksas – besirūpindamas tik savimi, gauni visiškai priešingą rezultatą.

Nuolatinis susirūpinimas sukelia skausmą

Kiekvienas turime instinktą pasirūpinti savimi, kad išliktume, tačiau tai dažnai perauga į tikrą gyvenimo džiaugsmą užgožiančią maniją. Natūralu, kad kiekvienas norime gyventi saugioje aplinkoje, būti sotūs ir pailsėję. Deja, neretai šių esminių poreikių spektras stipriai išauga – mums reikia vis geresnio namo, prabangesnio nei kaimyno, įmantresnio automobilio bei kuo daugiau daiktų, rūbų. Tuomet emocinė būsena tampa nuolatinis susirūpinimas, kuris skatina vešėti įtampas. Kaip jau žinome, Visata įtampų netraukia, jai iš mūsų reikia meilės ir atsipalaidavimo.

Anot Roberto Karvausko, taip mes išeiname iš „rojaus“, tai yra iš pasitikėjimo į pergyvenimą. Pasaulis yra sukurtas tobulai, kad niekam nieko netrūktų. Kuomet mes imame baimintis dėl savo ateities, tarsi atsisakome Kūrėjo globos. Savanoriškai nusprendžiame nebegyventi „rojuje“.

Taigi, jei norime gyventi sveiki ir laimingi, mums tereikia pasitikėti tuo harmoningu, sąmoningu organizmu, kurio dalelės esame, ir grįžti prie savo misijos – gyventi meilėje bei ramybėje. Imti tam, kad duotume visiems geriausio, ką galime. Visatai tikrai nesvarbu ar mes kasame griovius, ar kuriame aukščiausio lygio technologijas, jei savo darbą atliekame su meile, vidiniu atsipalaidavimu ir dėl naudos visiems, tuomet realizuojame savo paskirtį.

 

Parengė Rūta Steponavičienė, tinklaraštis Tobuleju.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Straipsniai paruošti pagal seminarą „Visos ligos dėl nervų. Kaip nusiraminti?“

Pasidalinkite su kitais!