Vieną dieną aš nuėjau pas terapeutą su keistu klausimu. Man buvo baisu, jog esu sociopatė.

Kodėl? Aš galvojau, kad JAUČIU KAŽKĄ NE TĄ.

Buvau 30 metų, ištekėjusi ir pagal visus požymius turėjau svajoti apie vaiko gimimą. Juk visos ištekėjusios trisdešimtmetės, ko gero, svajoja apie vaiką.

Bet aš nenorėjau turėti vaiko. Mintys apie vaikus man kėlė ne džiaugsmą, o nerimą. Tada aš ir nusprendžiau: tikriausiai, aš – sociopatė! (ir nuėjau pas terapeutą, kad pasitvirtinčiau diagnozę ir išsiaiškinčiau, ką dabar su tuo daryti). Miela moteris rūpestingai man paaiškino skirtumą tarp manęs ir sociopato. „Sociopatas, – pasakė ji, – negeba jausti. O jūs – atvirkščiai – trykštate jausmais. Gal bėda yra ta, kad jūs galvojate, jog JAUČIATE KAŽKĄ NE TĄ?“

Štai kodėl man buvo baisu – ne todėl, kad aš neturėjau gebėjimo jausti, o todėl, kad aš negalėjau pripažinti savo jausmų teisingais. Aš jaudinausi, nes galvojau, kad yra „tos“ ir „ne tos“ emocijos, susijusios su kiekvienu įvykiu, ir jeigu aš myliu save „ne tomis“ emocijomis – su manimi kažkas negerai.

Laimei, dabar aš taip nebegalvoju.

Juk mes – ne operacinės sistemos.

Mes – žmonės.

Mes esame sudėtingi. Kiekvienas yra unikalus. Mes tobuli savo netobulumu. Kiekvienas pažįsta save geriausiai. Ir nėra vienintelio teisingo būdo jausti.

Visuomenė, žinoma, transliuoja kai kuriuos būdus… ir mūsų galvose jie tampa patys teisingiausi. O kai bandome atsisakyti savo jausmų ir prisitaikyti prie visuomenės, mes pradedame kentėti. Tenka slopinti savo jausmus nesveikais įpročiais, vidiniu kritiku arba apskritai priversti save nebejausti savo jausmų. Ir iš tikrųjų, taip slopinant savo emocijas, galima tapti ir sociopatu.

Ar buvo jūsų gyvenime situacijų, kai jums atrodė, kad  JAUČIATE KAŽKĄ NE TĄ?

Per paskutinius kelis metus aš surinkau nemažą netinkamų jausmų kolekciją.

Viena mano draugė vestuvių dieną vietoje džiaugsmo savyje aptiko stiprų liūdesį. Tai aiškiai buvo KAŽKAS NE TAIP. Įsivaizduokite – trys šimtai svečių, prabangi Vera Wang suknia ir liūdesys? Gėda, kuria ji bandė maskuoti šį liūdesį, sugadino visą jos santuoką. Žinoma, juk geriau nejausti nieko, nei jausti NE TAI…

Kita draugė, rašytoja Ann Patchett, neseniai internete paskelbė straipsnį apie dar vieną netinkamą jausmą. Kai po sunkios ir kankinančios ligos mirė jos tėtis, Ann jautėsi laiminga. Bet žmonės, perskaitę jos straipsnį internete, savo komentarais pavertė ją pelenais. Juk TAIP NEGALIMA JAUSTIS. Tačiau, Ann jautėsi būtent taip – nežiūrint į tai (o gal dėl to), kad ji dievino savo tėtį ir jį prižiūrėjo. Ji buvo laiminga dėl savęs ir dėl jo, nes kančia baigėsi. Ir vietoje to, kad nutylėtų apie šį NETEISINGĄ JAUSMĄ, ji prakalbo apie jį atvirai.

Kitas draugas po daugelio metų prisipažino: „Aš nekenčiu Kalėdų. Ir daugiau jų nebešvęsiu!“ TAIP NEGALIMA, TAI – NENORMALU!

Draugė nejaučia jokio apgailestavimo dėl savo klaidos, padarytos prieš 30 metų. KAIP JI DRĮSTA?

Draugas liovėsi skaityti naujienas ir kalbėti apie politiką, nes vieną dieną sukaupė drąsą ir visiems pareiškė: „Jeigu atvirai, man visiškai tai nerūpi“. TAIP NEGALIMA!

Kitas draugas pasakoja: „Žinai, sako, kad dar niekas mirties patale nesiskundė, kad praleido per mažai laiko darbe. Nes šeima ir draugai daug svarbiau. Tai va, aš, ko gero, būsiu pirmasis. Aš dievinu savo darbą, jis teikia man daug daugiau džiaugsmo, nei šeima ar draugai. O ir darbe problemas aš sprendžiu daug lengviau, nei šeimoje. Darbe aš ilsiuosi.“ KĄ? KAIP JIS TAIP GALI?

Draugė galvojo, kad kraustosi iš proto, kai pajuto didžiulį palengvėjimą – jos vyras paliko ją po 20 „teisingos santuokos“ metų. Ji buvo atsidavusi šeimai, ji tikėjo juo ir buvo jam ištikima – bet jis ją paliko. Ir ji turėtų kentėti! Ji turi jaustis išduota, pažeminta, įskaudinta! Tiesiog yra scenarijus, pagal kurį derėtų elgtis gerai žmonai, kai jos vyras nusprendžia skirtis, bet draugė pabėgo nuo gyvenimo pagal šį scenarijų ir viskas, ką ji jautė – tai džiaugsmas dėl netikėtos laisvės. Taip, artimieji jaudinosi dėl jos. Juk mano draugė JAUTĖSI NE TAIP, KAIP TURĖTŲ JAUSTIS. Jie norėjo nuvesti ją pas gydytoją, kad tasai paskirtų gydymą.

Kartą mano mama prisipažino, kad laimingiausias jos gyvenimo tarpsnis prasidėjo tada, kai mes su sese išvažiavome iš namų. KAIP TAIP GALI BŪTI? Juk ją turėjo apnikti tuščio lizdo sindromas ir daugybė kančios! Mamos privalo gedėti, kai vaikai palieka namus. Bet mano mama norėjo sušokti tango, kai jos namai ištuštėjo. Visos mamos kentėjo, o ji norėjo dainuoti. Žinoma, ji niekam to nepripažino, nes tuoj pat atsirastų tų, kurie apkaltintų ją esant bloga mama. Juk gera mama negali džiaugtis laisve nuo vaikų! TAIP NEGALIMA! Ką kaimynai pasakys?

Ir dar viena istorija desertui. Vieną dieną mano draugas sužinojo mirtiną diagnozę. Gyvenimą jis mylėjo stipriau, nei bet kuris kitas žmogus, bet pirmoji jo mintis buvo: „Ačiū Dievui.“ Jis buvo laimingas. Jis jautė, kad padarė viską teisingai ir greitai viskas pasibaigs. Gal prieš mirtį jis turėjo jausti baimę, įniršį, skausmą, nusivylimą, bet viskas, apie ką jis tegalėjo galvoti, buvo „daugiau dėl nieko nebereikia jaudintis“. Nei dėl santaupų, nei dėl pensijos, nei dėl sudėtingų santykių. Nei dėl terorizmo, nei dėl globalaus atšilimo, nei dėl įgriuvusio garažo stogo. Jam net nereikėjo jaudintis dėl mirties. Jis žinojo, kaip pasibaigs jo istorija. Ir jis buvo laimingas. Iki pat pabaigos.

Jis man pasakė: „Gyvenimas – sudėtingas dalykas. Net geras gyvenimas. Mano gyvenimas buvo geras, bet aš pavargau. Laikas iš vakarėlio eiti namo. Ir aš pasiruošęs išeiti.“ KAIP JIS TAIP GALI? Gydytojai sakė, kad jis šoko būsenoje ir skaitė jam ištraukas iš brošiūros apie liūdesį. Bet jis nebuvo šoko būsenoje. Šokas – tada, kai jausmų nėra. O jis jautė. Jis jautė laimę. Gydytojams tai tiesiog nepatiko, nes tai buvo NETEISINGI JAUSMAI. Tačiau mano draugas turėjo teisę jausti tai, ką jautė – nejaugi šešiasdešimt sąmoningo ir sąžiningo gyvenimo metų nepakako, kad jis turėtų tokią teisę?

Mielieji, aš noriu, kad jūs leistumėte sau jausti tai, ką jaučiate iš tikrųjų, o ne tai, ką jums primeta kaip teisingus jausmus.

Aš noriu, kad jūs pasikliautumėte savo pojūčiais. Aš noriu, kad žodžiai JAUČIA KĄŽKĄ NE TĄ jums keltų juoką, o ne gėdą.

Mano draugas pasakojo apie tai, kaip klausinėdavo savo terapeuto: „O ar tai normalu, kad aš taip jaučiuosi?“, o šis kantriai atsakydavo „Ech… normalaus jau seniai nieko nebėra“.

Man taip pat jau seniai nebėra nieko normalaus. Aš neketinu kentėti ir gėdytis dėl to, ką jaučiu.

Jeigu aš jaučiuosi laiminga, mano laimė yra tikra ir reali man.

Jeigu aš kenčiu, mano kančia yra tikra ir reali man.

Jeigu aš myliu, mano meilė tikra ir reali man.

Niekam nebūna geriau, kai aš prisiverčiu galvoti, kad jaučiu ne tai, ką jaučiu.

Gyvenkite taikoje su savimi. Jauskite tai, ką jaučiate.

O visa kita – KAŽKAS NE TAIP. Jums.

Su meile.

Elizabeth M. Gilbert, amerikiečių rašytoja, eseistė, knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė, šaltinis: anotherindianwinter.ru

108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: 108studija.lt