Garsiai ištartas žodis mokytojas nuskamba pakiliai, reikšmingai ir pagarbiai – įvairūs mokytojai mokykloje, universitete, o gal tiesiog šeimoje palieka mums įstabias gyvenimo pamokas.

Daugelyje dvasinių tradicijų taip pat kalbama apie dvasios vadovo reikšmę einančiajam Viešpaties link. Krikščionims tai dvasios tėvas ar širdies nuodėmklausys, vaišnavams, sekantiems gilia dvasine Indijos tradicija, dvasinis mokytojas. Siūlome paskaityti poemą, išduodančią giliausius mokinio jausmus dvasiniam mokytojui: dėkingumą, amžiną skolą, paklusnumą, prieglobsčio paiešką etc.

Mokytojui

(retryto šviesoje)

Šią dieną vasaros nubėgančios prošal

Įprasminti ir pasidžiaugt norėčiau

Išreikšti padėką nuoširdžią, pagarbiai

Nulenkti galvą priešais Mokytojo lotosines pėdas

Už rūpestį, pagalbą, supratimą

Už meilę tėvišką ir draugo žvilgsnio pajautimą

Ir už malonę, kur neleidžia mums valia likimo

Klampion iliuzijos gelmėn, it šuliny giliam nugrimzti

Lengvai įžvelgdamas puikybę mūsų, egoizmą,

Pavydą, baimę, širdį deginančius troškimus,

Kantrybę reikšdamas nesenkančią ir meilę begalinę

Jis veda mus pirmyn – it mylimus, mažus vaikus

Kas kartą stebindamas savo įžvalga, intelektu,

Dalinasi pasaulio dvasinio ir santykių gelmės suvokimu

Įliedamas į būtį supančią pilkosios kasdienybės

Viltingą spindulį ir virpulį tikrosios realybės

Jis pasakoja apie pagarbą ir nuolankumą,

Apie tarnystės dvasią – tikrąjį gyvenimo saldumą

Ir tai, kaip pilkąją pasaulio supančio gerovę,

Pakeisti spindinčia, gyva būties tikrosios įvairove

Kaip išvalyti širdį, suvaldyti protą ir jausmus,

Kaip transformuoti įpročius primityvius

Pakeisti menkaverčius įgimtuosius skonius

Nektaru dangišku ir dvasine malone

Aiškia, suprantama, ramia kalba

žinojimą mums teikia ypatingą

apie namus tikruosius, sielos būtį, tikrą „aš“

ir kelią, žiburiu apšviestą stebuklingu

Apie tikruosius santykius, kurių gelmė

Svaigina, traukia ir pripildo širdis

Apie Šventosios Dhamos balsą, kur nakčia

Prabyla, iš netikėtumo sielai virpant

Apie Dievybių žvilgsnį kuriame,

Tarytum rytmečio gaivios rasos laše

Pasaulio paslaptys suvirpa, išsilieja

Ir aidu sklinda spindinčiam paprastume

Ten Krišnos mažojo regėti galim amžinuosius žaidimus –

Pajausti, prisiliesti nors ir nedrąsu ir kiek baugu –

Taip lengva, paprasta ir nuostabu

Palaimos gelmėje paskęsti santykių tyrų

Kai kerinčiuoseVrindavano garsuose

Fleitos melodiją tu išskiri, geri ją į save,

Užrakini viduj – jautiesi gobšuoliu,

Kada palaimoje net ausys susisuko ąsočiu

Kada Gošalos karvių gailestinga ir romi akių gelmė

Ramina sielą, dvelkdama Visatos amžinybe

Kai saldumyną imdamos nuo delno drėgnu liežuviu

palaimina giliu, širdin įžengiančiu suvokimu

Kai aplinkos kasdienės klegesys, spalvų žėruojančioji įvairovė

Įtraukia sielą į save, paversdama ją dalimi tikrovės

Harmonijos gelmėj nugrimztančio Visatos ritmo –

To niekada pilnai nesuvokiamo Viešpaties kūrimo ir žaidimo algoritmo

Kai meditacijoj nugrimzdęs pagarbioj

Tu sėdi Prabhupados celėje vėsioj

Kartu su varpo dūžiais šlovindamas Radha Damodarą

Malonę gerdamas ačarijų didžių ir Krišnos atspaudo daršano

Ir jo belaukiant vietinę mergaitę tu regi

Besisukančią paprasto, nesudėtingo šokio sukūry

Melodijos jos šokio įsikabini

Ir nepajutęs tu staiga atsiduri kitam Visatos pakrašty

Kai ryto vėsoje parikramos taku žengi

pasveikindamas piligrimus, sutiktus kely

Ir Vardo Šventojo nektarą semdamas regi

Kaip raustančioje aušroje ryškėja bokštai senojo Madan Mohano

Kada Jamunai savo nusilenkimus

Suklupęs ghatuose, ant laiptų paaukoji

Pašlakstęs galvą vandeniu šventu, ramiai susikaupi

Pėdas skalaujant tūkstantmetei upės srovei

Parikramos kely sutiksi Vradžavasį

Žilais plaukais, raukšlėtu veidu, spindinčioms tyrom akim

Jis atsigert pasiūlo ir nušvinta šypsena

Tarnystės šios nesavanaudiškos jam niekad negana

Toliau sutikt gali tu seną Vradžavasę

Ji prekių vežimėlį su maldos karoliais ir maišeliais džapoms pasistačius

Prekiauja – neįkyriai, teprašydama grašius

Kur kas smagiau jai džiaugtis, regint plaukiančius prošal piligrimus

Kaip ir kitų, jos veidas šviečia šypsena tyra

O akyse giliose spindinti nežemiška šviesa

Išduoda tikrąją jos prigimtį ir būtį:

Ji džiaugiasi kitais, tarnaudama, linkėdama pasiekt, atrast ir nepražūti

Papūgos žaliosios – tie nenuilstantys Vrindavano žvalgai

Pro šalį lekia, nešdamos visiems naujieną:

Radhika vėl rymojo, Mylimojo laukdama pernakt

Nubirę ašaros žieduos suspindo, ženklindamos naują dieną

Joms antrina kamanės savo dūzgimu

Ragaudamos žiedų nektarą, su rasa sumišusį

Širdelės jų nugrimzta palaimingoj gelmėje

Skausmingo žvilgsnio – ieškančio ir išsiilgusio

Pro šalį neskubriu žingsniu praplaukia jaučiai

Lėtai mosuodami ragais ir nugarų iškilusiom kuprom

Tartum viršukalnėm šventųjų Himalajų –

Pamaldžiai smingančiom dangun snieguotom keterom

Didybę Viešpaties lig šiol Mathuros vietos mena

Žaidimų įstabių, kur niekada neviešpataus tamsa

Tokių kaip Višram–ghatas, kur nužudęs Kamsą ir atstatęs dharmą

Viešpats ilsėjosi didinga imperatoriaus poza

O netoliese esančioj Gošaloj

Senuose Nanda Maharadžos namuose

Akmens koloną, daugel amžių mačiusią, kakta parėmęs

Gopalo juoką išgirsti tu nejučia

Ir kai eini šventu keliu aplinkui Govardhaną

Kada jo dulkėse rities, nebesuvokdamas ar čia esi

Beždžionės, paukščiai, mėlynosios karvės tave stebi

Ir liudija tavo buvimą Dhamoj: Taip. Tikrai. Tu čia esi

Kai rytmetį ankstyvą neprašvitus

Su rikša Radha Kundon išvyksti

kad dandavat-parikramą atliktum –

tu Dhamos žvilgsnį stebintį jauti

Jis įkvepia, padrąsina ir guodžia

Kada nuo saulės ima tavaruoti akyse

Kada manai kad jau nebeįveiksi, tikslo nepasieksi

ištirpstant realybei karščio migloje

Kai pastangom didžiulėm baigęs ratą

Tu keliais sužeistais pasieksi ghatą

Suklupęs paaukosi nusilenkimus

Keli lašai prikels tave lyg amritos medus

Vidinis žvilgsnis, retsykiais paliečiantis tave,

Praskleidžia Dhamos uždangą – alsavimą gali pajaust greta

Kaip tai trapu ir laikina, ir netvaru – deja,

Akimirka – ir dingsta viskas tartum paukštis migloje

Ir vėl grįžti ir nužvelgi širdies savosios sodą

Matai, kiek piktžolių prižėlė – gan apleistas jis atrodo

Ir Sodininką, kantriai laukiantį, tu sutinki:

Na kaip? Jau darbo imsimės, gali?

Puikybė, egoizmas, išdidumas

Geismai ir pyktis nesuvaldomas, godumas

Pavydas, baimė, nerimas, tuštybė, plepalai

Tai išbujojo, tai išsikerojo stagarai

Štai tą – nukirpk, o tą palenk

Šituos išrauki, tuos atlenk

Čia apkarpyk, patrauki ir praskleiski –

Bhakti medeliui augančiam šviesos įleiski

Taip moko Jis kantriu,tyliu balsu

Jam vadovaujant rimsta protas, erzelis jausmų

Ir pančiai atsipalaiduoja virvių ir grandinių

Ir iš širdies išsiveržia: Aš čia esu! Aš ateinu!

Ir suvoki, kad tai, kas buvo, tai, ką pajutai

Tėra bekraščio vandenyno tik pavieniai raibuliai

Kad laukia priekyje žinojimas, palaima, amžinybė

O Meistras, vedantis tenai – didžiai patyręs

Jis duoda mums akis ir žvilgsniu vidiniu

Atvert ir pamatyti galim dvasinę tikrovę

Ir Dhama vėl alsuos, bendraus ir nepranyks

Kai stagarus širdies pilnai mes būsime išrovę

Priimkite, prašau, manuosius nusilenkimus

Ir prieglobstį prašau suteikti Jūsų lotosinių pėdų

Ir nuolankiai maldauju vesti vis tolyn, tolyn

Į ten, kur širdys susitelkę meilės himną gieda

Dhruvananda das