Dharma – eiti su ar prieš?

jos foto

„Gamta taip ir varys mus pirmyn per kančias tol, kol suprasime, kad būtina tinkama mūsų ir jos tarpusavio sąveika: būtina keisti pačią žmogaus prigimtį, kad taptume panašūs į mus supančią ir valdančią Gamtą. Tik tada, kai atitiksime Gamtos dėsnius, tarpusavio santykiuose pasieksime harmoniją. Tada viskas nurims, įgis pusiausvyrą.“ (Michaelis Laitmanas)

Dharmos sąvoka sutinkama Rytų filosofinėse, religinėse sistemose. Kiekvienoje tradicijoje ši sąvoka apibrėžiama šiek tiek skirtingai. Vis dėlto įsigilinus į už sąvokų esančią prasmę tampa aišku, kad apie dharmą, kaip apie absoliutų principą, kalbama praktiškai visose religinėse, filosofinėse ir netgi mokslinėse sistemose, skiriasi tik jų vartojama kalba.

Norint suprasti dharmą, reikėtų į ją pažvelgti atviru protu, be išankstinių nuostatų: „patinka“ ar „nepatinka“, „logiška“ ar „nelogiška“, „tikiu“ ar „netikiu“… Tikėti dharma nereikia, tačiau jos esmę ir prasmę verta suvokti ir žinoti. Dharmą galima apibrėžti kaip visatos įstatymų ir principų struktūrą, nusakančią jos sandarą, t. y. visatoje egzistuojančių elementų veikimą ir tarpusavio ryšius. Tai pačioje visatos prigimtyje egzistuojanti jėga, nusakanti, kaip veikia jos visuma. Dharma – tai lyg priežastis, nulemianti, kodėl gyvenime viskas vyksta būtent taip, kaip vyksta, kodėl ir kaip vienus procesus keičia kiti. Visatoje, kurioje absoliučiai viskas yra tarpusavyje susiję, egzistuoja natūralios hierarchijos principas – mažesnės sistemos yra valdomos tos pačios sistemos didesnių dalių. Šis principas pasikartoja tiek socialinėse, tiek biologinėse struktūrose. Taigi ir žmogus yra nuolat veikiamas už jį didesnių procesų. Dharmos sąvoka yra betarpiškai susijusi su karma – veiksmo principu. Bet koks veiksmas, kylantis iš dharmos, darniai integruojasi į visumą ir sukelia teigiamas pasekmes. Jeigu atliekamas veiksmas yra priešingas dharmai, tada iškrentama iš visumos ir pusiausvyros, taigi pasekmės būna neigiamos.

Stebint šių dienų pasaulį akivaizdu, kad ilgas žmonijos egzistavimas adharmoje (priešdėlis „a“, jungiamas prie žodžio „dharma“, nurodo tai, kas yra priešinga dharmai: chaosą, netvarką, disharmoniją) turi daugybę nemalonių pasekmių – kai kurios iš jų jau akivaizdžios, kitos – dar ne. Didžioji dalis reiškinių, egzistuojančių šių dienų sociume, „padeda“ žmogui ir toliau tolti nuo savosios prigimties. Kokie tai reiškiniai? Visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai, vis didesni tikslai ir vis naujos pramogos, vis augantis gyvenimo tempas bei kylanti įtampa, vedantys į dar didesnę destrukciją. Įsitikinimas, kad žmogus gali ir toliau veikti pagal savo egoistinius norus ir eiti prieš gamtą, kaip yra įpratęs, bet nesulaukti jokių pasekmių, yra tikra iliuzija.

Kiekvienai gyvai būtybei priklauso jos dharma – kelias, įprasminantis būtybės egzistavimą pasaulyje ir atitinkantis visumos principus. Sociume priimta manyti, kad išsilavinimas, visiems matoma sėkmė ir pinigai yra būtent tie dalykai, kurie įprasmina žmogaus gyvenimą. Tačiau jeigu taip ir yra, kodėl tiek daug žmonių, kurie visa tai turi, jaučiasi tušti ir dar labiau supančioti, negu tada, kai viso to, ko taip trokštam neturi? Kol nebus atkurtas ryšys su savimi ir gamta, tol net ir pasiekę visus pasaulio turtus ar visus įmanomus sėkmės standartus ramybės ir pilnatvės vis tiek neturėsime. Žmogaus dharma – tai ne jo šlovė, apdovanojimai ar turtai. Tai taip pat ir ne nuolatinis žmogaus noras egoistiškai tenkintis, įsivaizduojant, kad pasaulis turi jam suteikti tai, ko jis „norėtų“, tam, kad galėtų toliau vartoti ir patogiau tenkinti savo paviršutiniškus norus. Tai kiekvienam žmogui unikalus vidinės tiesos kelias ir atsakomybė, suteikiantys kryptį bei įprasminantys jo egzistavimą pasaulyje. „Bhagavad-gitoje“ randama mintis, kad geriau gyventi atliekant savo paties dharmą (nors ir netobulai), negu gyventi tobulai, bet imituojant kažkieno kito dharmą. Kai žmogus gyvena pagal dharmą, jis darniai sąveikauja su aplinkine erdve, veikia vedamas savo vidaus, išreiškia save bei dalinasi unikaliais savo vidinio pasaulio turtais su aplinkiniu pasauliu.

Kyla natūralus klausimas, ar žmogus turi pasirinkimo laisvę. Jeigu egzistuoja universali ir natūrali tvarka, laisvė įgyjama tik susiderinus su ta tvarka. Vadinasi, žmogus turi pasirinkimą. Ir šis pasirinkimas neabejotinai yra pats svarbiausias, kokį tik jis gali pasirinkti: eiti su ar prieš, rezonansas arba disonansas. Jeigu plauktume vandenyne laivu, plaukti pagal srovę būtų daug lengviau, maloniau ir saugiau, nes srovė palaikytų laivą. Kai esame darnoje su dharma, kai tekame kartu su ja, taip pat gauname palaikymą. Tačiau jeigu einant prieš, aplinkinė erdvė, visada veikianti pagal natūralius įstatymus, būtinai siųs visokiausio plauko sunkumus ir koreguos mus tol, kol galiausiai suderėsime su dharma. Veikiant prieš dharmą ir prieš save keliaujama į vis gilėjantį konfliktą. Toks nesuvoktas ir nesąmoningai palaikomas konfliktas yra žymiai didesnė grėsmė nei sąmoningas suvokimas, kad konfliktas yra, todėl laukia daug darbo. Kuo giliau suvokiamas poreikis integruotis ir susilyginti su dharma, tuo giliau žmogus gali tai padaryti. Atsigręžimas į savo vidų bei vidinio stabilumo atkūrimas gali padėti formuoti sąmoningumą, vedantį į vis gilėjančią darną su aplinka. Tačiau jeigu žmogus ieško ir tyrinėja savąjį „aš“, ignoruodamas dharmą, jis būtinai susidurs su kliūtimis, kurios stabdys jo judėjimą gilyn.

Gyvendamas darnoje su dharma, žmogus tampa laisvas veikti iš savo vidaus, nes veikdamas pagal aplinkinės erdvės principus jis žino, kokiu keliu eiti. Tik klausydamasis savo vidaus ir egzistuodamas darnoje su visata, žmogus įgys aiškumą ir kryptingumą bei galės prasmingai gyventi. Taigi vienintelis, esminis skirtumas yra toks: ar žmogus pasirinks sąmoningai keisti save, kad susiderintų su gamta, ar ir toliau veiks prieš ją, išlikdamas toks, koks yra.

 

Milda Steponavičiūtė, Joga su Milda

Sąmoninga joga su Milda Facebook.com puslapyje

Pagrindinė nuotrauka Davido Gabrieliaus Fisherio

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!