Chna tatuiruotės – ilgam išliekantis gilus grožio įspūdis

henna-691901

Piešimas natūraliais chna dažais yra kilęs iš Rytų kultūrų. Tai estetikos, religijos ir filosofijos plotmėse apmatus užmezgęs reiškinys, turintis gilias senovines tradicijas, tačiau vis labiau populiarėjantis modernioje kultūroje, grožio industrijoje. Daugybė žmonių šiandien jau ir Vakaruose dekoruoja savo kūnus chna ornamentais, dažnai net nesusimąstydami, kas šiais piešiniais yra užkoduojama. Vis dėlto bijoti tikrai nėra ko. Šiandienos Balarama.lt pašnekovės Reda Radhika (geriau žinoma kaip “Chna su Reda” įkūrėja) ir Mathura Lilapriya (dailininkės darbus galima pamatyti čia) atskleidžia: chna tatuiruotės – tai gera linkintys simbolių rinkiniai. Pasikalbėkime apie tai išsamiau.

Beje, chna tatuiruotėmis bus galima pasipuošti ir šių metų #‎Jonines2016‬ šventėje #‎GolokaParty‬ Rasos! (Daugiau informacijos šiame puslapyje.)

Zilvino Uzkuraicio nuotr

Mathura Lilapriya (kairėje) ir Reda Radhika (dešinėje) “Goloka Joninės kiTaip 2015” festivalyje. Žilvino Užkuraičio nuotr.

Ką reiškia chna tatuiruočių simboliai?

Mathura Lilapriya: Piešdamas chna tatuiruotes dailininkas koduoja jose savo nuotaiką ir sėkmę. Pavyzdžiui, jeigu piešiami vingiai – linkima meilės, jeigu lašeliai – tai lietus, žemė, duodanti daug derliaus, vadinasi, taip užkoduojama sėkmė, klestėjimas… dar piešiamos bangos, gėlės – Dievo kūrinijos grožis ir stebuklingumas. Chna tatuiruotė – tai įvairių palankių ženklų visuma.

Reda: Taip, kiekvienas simbolis iš tiesų turi savo reikšmę, o visa tatuiruotė yra gerų palinkėjimų piešinys. Yra tam tikros tatuiruotės, kurios pačios koduoja daug gerų palinkėjimų. Pavyzdžiui, mandala: ji sujungta iš daugybės įvairių simbolių.

Vadinasi, galima sakyti, kad chna tatuiruočių piešimas – tai tam tikra meditacija pagal reikšminius simbolius, palinkėjimų užkodavimas?

Reda: Taip, tai labai gili meditacija. Piešdama ir linkėdama ko nors žmogui negalvoju itin schematiškai: „Štai taškelis, jis simbolizuoja dieviškumą, todėl nupiešiu tau vieną, du, tris, penkis ar daugiau taškelių, daugiau dieviškumo.“ Išmanydamos ornamentų simboliką, mes piešiame ir siunčiame žmonėms grožį, gerą energiją, meilę.

Dažniausiai piešdama meldžiuosi, prašau Viešpaties, kad tas žmogus atrastų savo dvasinį kelią, tokia mano meditacija. Simboliai ją tik sutvirtina.

Būna, žmonės kartais ilgai renkasi piešinį, svarsto: „O, aš noriu, kad grožį užkoduotumėt“, „Aš noriu, kad tai ir tai būtų užkoduota“, bet iš tikrųjų palankiausia piešti kuo daugiau gera lemiančių simbolių. Tai padeda meditacijai, augimui – ir mano, ir to žmogaus. Be to, niekas tikrai neprieštarauja, kai linkime ir laimės, ir meilės, ir grožio, ir daugybės kitų nuostabių dalykų iš karto. (šypsosi)

Mathura Lilapriya: Na, tai tikra kūryba. Kiekvienas piešinys yra nepakartojamas. Žinoma, būna viena pagrindinė schema, bet iš esmės niekada nesukursi tokio paties piešinio, nes visada vyksta improvizacija.

Improvizuoti labai įdomu, nes ir pats kiekvieną akimirką keitiesi, ir piešinys kinta. Pavyzdžiui, kartą piešiau tą patį piešinį porai: vaikinui ir merginai. Tačiau identiškai tokio paties piešinio pakartoti nepavyko: linija kitaip kiekvienam žmogui „eina“, nes visi esame skirtingi. Man tai labai patinka: kad nieko nepakartosi. Chna piešiniai – kaip saulėlydis: jo irgi nepakartosi, jis kiekvieną dieną skirtingas.

Ar tai reiškia, kad laikiną chna tatuiruotę nusprendusio pasidaryti žmogaus charakteris, asmenybė daro įtaką jūsų piešiamam kūriniui?

Reda: Be abejo, tačiau galbūt tai nėra taip sąmoninga, kaip atrodo. Beveik niekada nemąstau taip: „O, šitam žmogui jau va kaip nupiešiu…“ (juokiasi) Aš tikra, kad tai veikia pasąmoniniu lygiu. Pavyzdžiui, esu pastebėjusi, kad jeigu žmogus pats spinduliuoja harmoniją, jam tatuiruotę pavyksta gražesnę padaryti. Taip kartais nutinka, kai žmonės prašo: „Tu man iš galvos padaryk ką nors“, kai jie atviri akimirkos kūrybai, polėkiui ir kontaktui. Kai pasitiki mumis.

Piešdama aš dažniausiai tiesiog medituoju į tai, kaip labiau patenkinti žmogų, kokį ornamentą sukurti, kad jis liktų laimingas, kad jam patiktų rezultatas.

Mathura Lilapriya: Kiekvienas dailininkas į kūrinį įdeda dalį savęs, savo širdies, savo kūrybinį polėkį. Piešdamos chna tatuiruotes esame „čia ir dabar“: kokia emocija, kūrybinė paskata tuo metu veikia, tai ir sudedame į piešinį. Į kiekvieną atėjusį žmogų reaguoji skirtingai, todėl piešinys gula ant rankos pagal jo charakterį. Iš tiesų labai įdomu stebėti tai, kad šie piešiniai nuo mūsų, piešiančiųjų, iš esmės net nepriklauso.

Kaip skirtingi žmonės reaguoja į chna tatuiruotes? Ar kiekvienas gali ir trokšta jomis puoštis?

Reda: Paprastai žmonės reaguoja teigiamai – juk aš jų neverčiu darytis chna tatuiruotes.

Tradicines chna tatuiruotes pradėjau piešti 2014 metais, susidūrusi su vedine santuokos tradicija. Šios tatuiruotės – labai senas ir gilus reiškinys, dažniausiai Indijoje jomis puošdavosi ištekėti besiruošiančios moterys. Tačiau šiandien chna pasipuošti nori ir jaunos, ir vyresnės moterys, ir ištekėjusios, ir savo princų dar beieškančios, o kartais – net ir vyrai.

Mathura Lilapriya: Taip, šie piešiniai iš esmės yra skirti moterims, tai jų grožio dalis. Vyrai labai retai kada taip puošiasi, bet, žinoma, ir to pasitaiko.

Vyrai, kurie puošiasi, yra pasakoję, kad chna piešiniai labai ramina, atpalaiduoja. Prisimenu, prie manęs kartą priėjo vienas vyras ir paprašė piešti gėlytes, ornamentus aplink akis – vadinamuosius „gopidotus“. Gal pavargęs po darbo buvo, nes kai pradėjau piešti, tiesiog atsiduso ir ištarė: „Dieve, kaip man gera.“ Jis vis kartojo, kad tai jį taip ramina. Ir, įsivaizduojat, man bepiešiant jis užmigo. (šypsosi) Visiems reikalingas švelnus prisilietimas… tai prabudina žmonių šiltus jausmus. Šia prasme tai labai gilus menas.

Chna tatuiruočių grožis vis labiau populiarėja – mane retkarčiais klientės ima atpažinti net ir parduotuvėje, sako: „O, žinau, mačiau, piešėte chna, buvau, mačiau.“ Dvasingi indiškos kultūros klodai vis labiau skverbiasi ir į materialiąją kultūrą, nes žmonėms to tikrai reikia. Toks dvasingas menas sujungia juos su Vedų kultūra, galima galbūt netgi sakyti, kad tai pats Viešpats apsireiškia per tokį žmonėms artimą, prieinamą meną.

Taigi žmonės džiaugiasi?

Reda: Taip, be abejo. Žmonės… jie labai pagyvėja, džiaugiasi, šypsosi. Paprastai dauguma jų yra linkę patys išsirinkti piešinius, kuriuos nori „išsitatuiruoti“, todėl kai pamato rezultatą, jis juos džiugina. Žmonės smalsūs, jie klausia, ką reiškia piešiami simboliai, ką aš pati išgyvenu, kai piešiu. Dažnai kalbamės ir gilesnėmis temomis: apie moters grožį ir harmoniją, meno dieviškumą, dvasinį kelią, pasitaiko, kad žmonės visiškai atsipalaiduoja ir atveria intymiąsias savo gyvenimo detales. Chna tatuiruočių piešimas yra tikrai nepaprastas procesas: ornamentų augimas ant žmogaus kūno, juos palydintys pokalbiai įkvepia, ugdo, ramina ir priturtina laimės.

Mathura Lilapriya: Žmonės jaučiasi labai gerai, visada dėkoja, atrodo labai pakylėti. Ir pati jaučiu, kad šitoks mano ir jų prisilietimas prie grožio keičia žmogaus vidų. Atrodo, kad jie net praturtėja, atšviežina savo vidų. (šypsosi) Pasitaiko, kad žmonės, ypač merginos, ima labiau sau patikti, pakeičia apie save nuomonę – jos apžiūrinėja piešinį prieš veidrodį, o aš jaučiu, kad šis grožis transformuoja ir tai, kaip jos save pačias vertina.

 O ką pačios jaučiate, kai piešiate, kai matote laimingus žmones, girdite jų padėkas?

Reda: Aš, aišku, labai džiaugiuos, kad žmogui patinka. Jis gauna tai, ko tikisi. Man būna labai malonu, kai ateina žmogus, pasitikintis manimi, ir prašo: „Man nupieškit kažką, kas pačiai gražu pasirodys.“ Kaip ir minėjau, tai tikrai skatina meditaciją į patį žmogų ir į tai, ką noriu jam palinkėti. Tai mane ugdo, augina, esu priversta mokytis įsiklausyti į tai, ką žmogus sako. Ir netgi į tai, kas lieka neištarta balsu. (šypsosi)

Mathura Lilapriya: Man tikrai labai patinka, kai žmonės dėkoja, jaučiasi pakylėti. Atrodo, kad jų vidiniai pojūčiai grįžta ir man. Esu dėl to labai laiminga ir visuomet dėkoju Dievui, kad galiu kažką padaryti šitoj visuomenėj, kad nors kažką keičiu žmonių gyvenimuose. Aišku, aš nedaug galiu, nesu pati geriausia dailininkė, bet vis tiek žmonėms labai patinka toks paprastas grožis. Žmonės labai tai vertina.

Man patinka stebėti, kaip jie reaguoja į chna piešinius. Ką tik nupieštas tatuiruotes jie labai saugo, vis grožisi, rodo kitiems, fotografuoja, kad užfiksuotų atsiminimą – juk šios tatuiruotės laikinos. Tačiau jiems ilgam lieka gilus grožio įspūdis.

Kalbėjosi Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!