Mielas skaitytojau, siūlau susipažinti su tema, kuri, mano nuomone, turėtų būti įdomi ne tik dvasininkams ar jogams, bet ir šeimos žmonėms: vyrams, moterims, vaikinams ir merginoms. Iš pradžių supažindinsiu jus su temos turiniu. Jis turėtų pasipildyti naujais straipsniais kiekvieną savaitę.

1 dalis:

• Įvadas, celibato apibūdinimas, ištakos
• Lytinių santykių fenomenas
• Kupidono strėlės

2 dalis:

• Celibato vertė ir reikšmė vyrams
• Celibatas šeimos gyvenime
• Celibatas moterims

3 dalis:

• Praktinis celibato pritaikymas
• Vyro ir moters meilės prigimtis
• Uždraustas vaisius

 Įvadas

Turbūt daugumai mūsų žodis „celibatas“ asocijuojasi su religija, kunigyste, susilaikymu nuo to, kas šių laikų visuomenėje tapo „norma“, ir jei ne „vartojama“ kasdien, tai bent labai daug apie tai svajojama. Spėju, kad didesnė dalis žmonijos, aplinkybių verčiama laikytis celibato, tokį savo gyvenimą įvertintų kaip „nežmonišką“ – kaip pačią didžiausią prievartą. Celibato idėja ir praktika paliekama nedidelei „keistuolių“ saujelei.

Šiuolaikiniai medikai ar pedagogai, nagrinėdami žmogaus lytiškumo ir su juo susijusius klausimus beveik visiškai ignoruoja celibatą. Sakau „beveik“, nes celibatas, kaip ir badavimas, pasninkavimas, arba dieta, yra priskiriamas prie išimčių, ypatingų atvejų. Lytiniu keliu plintančioms ligoms gydyti ieškomi tik medicininiai vaistai – nėra susilaikymo, juslinių impulsų kontrolės propagandos. Gali kilti daugybė klausimų: „kodėl reikėtų susilaikyti nuo tokio natūralaus, gamtos ir Dievo duoto, malonumo ar apriboti jo „vartojimą“? ar dėl baimės, kad išnyks žmonija, susitrauks giminės ratas, nebebus kam palikti sukaupto palikimo? O kam tuomet iš viso gyventi, jeigu tenka atsisakyti tokios duotybės, malonumo?“ Taip pat logiška būtų svarstyti: „o ką aš gausiu mainais už susilaikymą? ar už šią auką manęs laukia vertinga dovana? o gal gali nutikti taip, kad celibato teks laikytis dabar, bet „dovanėlė“ lauks tik kitame gyvenime? galbūt įmanomas toks sandoris: truputis malonumo už truputį susilaikymo?“ Žinoma, gali kilti ir tokie klausimai: „ar tai nepakenks mano sveikatai, psichikai, santykiams su kitais žmonėmis? gal yra amžiaus, lyties ar kiti apribojimai tokiai praktikai?“ Vis dėlto dažniausiai keliamas klausimas yra toks: „ar įmanoma susilaikyti nuo lytinių santykių vedusiems, šeimos žmonėms? Galiausiai – gal galima šią praktiką kuo nors pakeisti?

Taigi, jei jus sudomino ši tema, prabudo noras sužinoti daugiau, sekite pasakojimą. Straipsnyje remiamasi Vedų šventraščiais, senovės išminčių nuomone, logika, intuicija, įvairiomis istorijomis ir alegorijomis.

Žodžio „celibatas“ atitikmuo Vedų filosofijoje – sanskrito terminas „brahmacarya“ (tariama brahmačiarija). Šis žodis susideda iš dviejų dalių: „brahman“, reiškia „dvasia“, ir „acarya“, reiškia „tas, kuris veda“. Vadinasi, žmogus, kuris praktikuoja brahmačiariją, eina keliu, vedančiu į savęs, kaip sielos, į savo dvasinės prigimties pažinimą. Ši praktika susideda is trijų dalių: 1) teorinė dalis – šventraščių studijavimas, 2) praktinė dalis – meditacija į Dievą ir 3) sėklos kontrolė. Tokia praktika siekiama kontroliuoti jusles, įgyti minčių, žodžių ir veiksmų laisvę nuo geismo. Tokius tikslus sau kelti gali visi sąmoningi žmonės – nesvarbu jų lytis, amžius, gyvenamoji vieta ir t. t.

Senoviniuose raštuose „Hatha yoga pradipika“ (XIV a.) skelbiama, kad tiems, kurie praktikuoja celibatą, nebereikia bijoti mirties. Žymaus filosofo Patandžialio veikale „Yoga sutra“, kurį vadina „Vakarų pasaulio yogos Biblija“, teigiama, kad celibatas yra lemtingas momentas, vedantis į gyvybingumą, ištvermę ir jėgą.

Deja, šių dienų pasaulis yra užkrėstas aistros „intoksikacija“; Vakarų civilizacija, kultūra perpildyta dviejų dalykų, labai stipriai dominuojančių mūsų gyvenime: lytinio potraukio ir egoizmo. Seksualinis instinktas yra vienas iš didžiausių stimulų žmogaus gyvenime. Seksualinė energija, arba aistra, iš visų instinktų yra labiausiai įsitvirtinusi žmoguje. Ji visiškai valdo žmogaus protą, intelektą, „praną“ (snkr. gyvybinę energiją), jausmus ir visą kūną. Visas pasaulis tiesiog persunktas seksualumu: jam paklūsta šiuolaikinė mada, kinas, restoranai, viešbučiai, šokiai, muzika. Ši tendencija plinta visame pasaulyje, apimdama net ir tokias šalis, kaip Indija, kuri, vis labiau veikiama Vakarų kultūros, praranda savo senas, išmintingos kultūros ir socialinės sanklodos suformuotas tradicijas, puoselėtas tūkstantmečiais.

Žudymai, prievartavimai, vaikų grobimai ir kitos panašios negerovės tampa kone kasdieniai reiškiniai, apie kuriuos skaitome kriminalinėse kronikose. Visų jų priežastis – aistra. Nesuvaldyta aistra pinigams, kūniškiems malonumams gali visiškai sugriauti žmogaus gyvenimą, atimti jo jėgas, susilpninti atmintį, panaikinti šlovę, taiką, išmintį ir atsidavimą. Vyras, turintis tokį netašytą intelektą, galėtų pasimokyti iš paukščių ir gyvūnų, nes jie turi daugiau savikontrolės negu kai kurie šių dienų vyrai. Pavyzdys jiems galėtų būti ir liūtai, drambliai, buliai bei kiti galingi gyvuliai. Liūtai poruojasi kartą per metus. Kol liūtė augina vaikus, kol jie netampa sveiki ir stiprūs, ji neprisileidžia prie savęs patino. Priešingai, žmogus, turėdamas laisvą valią, pažeisdamas gamtos dėsnius, vėliau kenčia nuo nesuskaičiuojamų ligų. Senovės išminčiai pateikia tokį palyginimą: „Kaip karalius nėra karalius be karalystės, kaip gėlė nėra gėlė be kvapo, kaip upė nevadinama upe be vandens, taip ir vyras nėra vyras, jeigu nėra laisvas nuo aistros pančių.“

Maistas, miegas, baimė ir dauginimasis yra natūralūs dalykai ir gyvūnams, ir žmonėms. Vis dėlto juos skiria tai, kad tik žmogus gali atlikti „dharmą“ (snkr. savo prigimtinę pareigą), „arthą“ (snkr. sąvoka, reiškianti „materialus klestėjimas, šlovė, aukšta visuomeninė padėtis, gerbūvis, aktyvi veikla, valdymas“) ir pasiekti „mokšą“ (snkr. išsivadavimas). Tai reiškia, kad tik žmogus gali turėti pareigos jausmą, gebėjimą pažinti save, vystyti ekonomiką ir pasiekti išsilaisvinimą iš gimimų ir mirties rato. Ši pažinimo galia gali pasireikšti tik tada, kai žmogus sugeba sublimuoti sėklą. Jeigu žmogus neturi šių trijų kvalifikacijų, šventraščiuose jis vertinamas kaip „rafinuotas gyvulys“.

Jeigu aistra, didžiausias iš juslinio pasitenkinimo būdų, pasireiškia, tada stipriausios pasaulyje „virvės“ padaro savo darbą – suriša žmogaus protą ir paverčia jį aistros, nesibaigiančių norų vergu. Net stipriausi pasaulyje nuodai yra niekis, palyginus juos su aistros poveikiu.

Vyras turi tūkstantį ir vieną troškimą, bet pagrindinis, iš visų jų stipriausias yra seksualinis potraukis. Šis fundamentalus noras yra skirtas dauginimuisi; visi kiti norai sukasi apie šią ašį. Noras turėti daug pinigų, įgyti nuosavybę, namus, sūnų ir t. t. – visi šie norai kyla vėliau, kaip papildomi. Todėl visa visatos kūrinija yra „supančiota“; Dievas padarė šį lytinį potraukį labai, labai stiprų. Jei viskas nebūtų taip sutvarkyta, daugelis gyvųjų būtybių tiesiog „dezertyruotų“ iš šio pasaulio labai lengvai.

Šiame materialiame pasaulyje yra tik du didieji valdovai. Tai lytinis potraukis ir egoizmas. Egoizmas yra vadas, o jo pavaldinys – lytinis potraukis. Užuot buvęs savo likimo kalvis žmogus praranda tikrąją, dievišką, savo prigimtį ir tampa vergu, irankiu lytinių troškimų ir egoizmo rankose. Taip nutinka susilpnėjus arba visai netekus galios atskirti gera ir bloga, patekus į neišmanymo įtaką ir panirus į objektų vergovę.

Vadinasi, jeigu žmogus nori atstatyti savo originalią, pradinę, išaukštintą padėtį, jis turi perprogramuoti, transformuoti visą savo esybę, sąmonę. Išsikėlus tokį tikslą ir norint jį įgyvendinti, tampa būtina sublimuoti seksualinę energiją (pasitelkiant reguliarią meditaciją ir dvasinę discipliną) ir panaudoti gyvybinę energiją kilniam tikslui. Celibato praktikavimas tampa tik priemonė išaukštintam tikslui pasiekti.

Laukite tęsinio…

Alfredas Juras