Anksčiau rašėme…

Celibatas, arba brahmačiarija, dvasiškai norinčiam tobulėti žmogui turėtų tapti idealu. Vis dėlto jeigu šiuo metu nesiseka išlaikyti tokio standarto, neturėtume jausti kaltės jausmo. Verčiau stengtis analizuoti, suprasti savo silpnasias puses ir išlaikyti šį siekį kaip įkvepiantį idealą. Galime vadinti save „žemesnio rango žaidėjais“ – turime numatyti žingsnius tikslo – šio idealo – link ir nuolat būti pasirengę judėti jo link. Sakoma, kartais geriau išlikti ten, kur esame, ir bandyti progresuoti, negu žengti atgal.

Šioje straipsnio dalyje tęsime celibato (brahmačiarijos) apžvalgą. Nagrinėsime geismo likvidavimo galimybes, jo apraiškas įvairiuose amžiaus tarpsniuose. Aptarsime celibato laikymosi ypatybes vyrams, moterims ir šeimos žmonėms.

„Iškrauti“ geismą – nelengva užduotis. Reikia būti labai dėmesingiems, jeigu norime susekti šį savo priešą. Geismas yra linkęs slėptis įvairiuose širdies kampeliuose ir proto vingiuose. Jo buvimą galima pajusti tik tada, kai esame budrūs. (Čia kalbama ne apie tiesiogines geismo apraiškas, bet apie jo ištakas ir jų aptikimą savyje.) Tam būtinas savęs stebėjimas ir egzaminavimas. Kaip mūšio lauke: priešas gali užpulti netikėtai, iš bet kurios pusės, todėl akyla sąmonės būsena yra būtina.

Juslės yra labai banguojančios, todėl jos turėtų būti kontroliuojamos, raminamos įvairiausiais įmanomais būdais:

• badavimu arba griežta dieta;
• pranajama (kvėpavimo pratimais);
• džiapa (mantros kartojimu);
• kirtanu (kolektyviniu mantrų giedojimu);
• meditacija;
• vičara (mąstymu ir savęs klausinėjimu: „kas aš esu?“);
• pratjahara (sąmonės atitraukimu nuo juslių objektų);
• dama (savęs suvaldymu);
• asana (tam tikslui skirtais hatha jogos pratimais).

Taip pat svarbu suvokti, kad neįmanoma apsisaugoti nuo geismo impulsų vien tik laikantis dietų, gyvenant viengungio gyvenimą ar darant fizinius jogos pratimus. Negalima tikėtis, kad dėl to mūsų nepasiglemš ir nenusineš aistros impulsas. Nepertraukiamas budrumas, stipri sadhana (reglamentuotas gyvenimo būdas) – tai esminiai principai. Neįmanoma pasiekti tobulos brahmačiarijos vien tik įdėjus kruopelę pastangų.

Sakoma, kad nesunku išdresiruoti tigrą, liūtą, dramblį, lengva žaisti su kobra, nesunku vaikščioti per ugnį, įvykdoma užduotis bus netgi pereiti per Himalajus ar laimėti mūšyje, bet tikrai sunkum nugalėti geismą.

Nuo pat evoliucijos pradžios, per amžių amžius, šis reprodukcijos, dauginimosi, instinktas buvo ir yra palaikomas vien tik aistros. Nenuostabu, kad ši galinga jėga pasireiškia ir visu pajėgumu užgula tuos, kurie bando jai pasipriešinti, atsispirti. Natūralu, kad gali iškilti klausimas: „Tai kur glūdi išeitis? Kaip mums gali pavykti, jeigu ši jėga yra tokia galinga, turinti užduotį iš aukščiau, o mūsų pastangos bei galimybės, atrodo, nėra pakankamos, kad įveiktume šį klastingą priešą?“

Atsakymas galėtų būti toks:

Taip, nuo mūsų vis dėlto šis tas priklauso: pastangos, didelis ryžtas, aiškus ir sąmoningas tikslo matymas. Tačiau yra ir vienas faktorius, be kurio leidimo, malonės mes negalėsime pasijusti šios kovos nugalėtojai. Šis faktorius – Dievas, įvairios jo apsireiškimo formos. Jis visuomet ateis į pagalbą, kai matys, kad mes jau padarėme viską, kas įmanoma. Tada, kai atiduosime visas jėgas, išmintį ir suvoksime, ką veiksime su laimėtu „trofėjumi“, Dievas ateis mums į pagalbą.

Taigi grįžkime prie užduočių, įžvalgų ir išminties, skirtos mums.

Viena iš šių užduočių – tikėti Jo, Dievo, vardu (nama), malone ir veikla (lila). Be Jo malonės, be Jo sprendimo išlaisvinti mus iš šios jėgos įtakos, aistra negali būti pilnai ir galutinai pašalinta iš mūsų sąmonės.

Seksualinė energija gali būti kontroliuojama, bet sunkiai. Kai tik ji „pastebės“, kad bandoma ją kontroliuoti, būtinai padidins spaudimą. Todėl vėl ir vėl būtina priminti, kad reguliari meditacija, džiapa, energetiškai švarus maistas satva gunoje (dorybės energijoje), satsanga (bendravimas su bendraminčiais ir dvasinių tikslų siekiančiais žmonėmis), dvasinių knygų studijavimas, stipri sadhana (sureguliuotas veiklos ir poilsio ritmas) transformuoja šią galingą geismo energiją. Seksualinis impulsas – tai kūrybinė jėga. Todėl jei žmogus nėra įkvėptas dvasinių idėjų, jei jis nesiekia švento idealo, jis neturės jėgų atremti seksualinio instinkto. Todėl seksualinę energiją reikia nukreipti į odžas šakti – į dvasinius kanalus. Ten ši jėga bus sublimuota ir transformuota į dievišką energiją. Šis sublimacijos procesas – jau nebe vien mūsų asmeninių pastangų rezultatas. Jis įmanomas tik su aukštesnių jėgų pagalba.

Aistra – tai labai stipriai išreikštas noras. Aistra šaliai – tai patriotizmas. Kai kuriems žmonėms aistra pasireiškia novelių skaitymu, mėgstamos sporto šakos rungtynių stebėjimu. Bet būdingiausia šio žodžio reikšmė – stiprus seksualinis „apetitas“. Tai – psichinis rėžis, įspaudas mūsų sąmonėje, atsirandantis ir vis gilėjantis su kiekvienu pakartotiniu aistros potyriu. Kuo dažniau jis pasikartoja, tuo labiau stiprėja šis noras.

Aistra yra avidjos (neišmanymo) produktas. Tai yra negatyvi vikara (transformacija) prote. Siela visuomet yra švari. Neišmanymo šakti (energija) priėmė aistros formą, kad galėtų tęsti Viešpaties lilą (žaidimus). Netgi Brahma, šios visatos valdovas, tiksliai nežino, kur yra aistros buveinė. „Bhagavad-gitoje“, viename iš giliausių Vedų šventraščių, užsimenama, kad aistra „sėdi“ juslėse, prote ir intelekte. Aistra (arba noras) persmelkia visą kūną, kiekvieną molekulę, atomą, elektroną. Ji būna ir paslėpta ir atvira, ir viduje, ir išorėje. Visas jos apraiškas reikia sunaikinti, kad ir kur ar kaip jos bepasirodytų.

Aistra yra vriti, arba jos modifikacija, pasirodanti iš „proto ežero“, kai pasireiškia radža guna (aistros energija). Aistros energijoje esantis maistas (mėsa, žuvis, kiaušiniai), tokios energijos drabužiai, gyvenimo būdas, romanų skaitymas, kino filmai, kalbos apie juslių objektus, bloga kompanija, alkoholis , tabakas ir kitos intoksikacijos formos skatina aistrą.

Alfredas Juras

Laukite tęsinio…