Būti savo gyvenimo šeimininku

human-1138002_960_720

Neretai meilę sau laikome tam tikra narcisizmo ir egoizmo išraiška, kažkuo, ko negalima toleruoti, tuo labiau – apie tai kalbėti. Seminarų „Būk savo gyvenimo šeimininkas“ lektorė Jarūnė Rimavičė, atvirkščiai, drąsiai kalba apie savęs priėmimą ir buvimą savo gyvenimo šeimininku. Pasak jos, svarbiausias dalykas, į kurį dažnai neatkreipiame dėmesio –  mūsų mintys.

Remiantis moksliniais tyrimais, per dieną į galvą ateina apie 50 000–60 000 minčių. Jos būna automatinės arba kūrybiškos, destruktyvios arba įkvepiančios. Kai nėra kam vairuoti minčių srauto, kai vairuotojo, „šeimininko“, kuris nukreiptų visą ateinantį minčių kratinį viena ar kita linkme, nėra, įsijungia automatinis režimas. Jame gyvename praktiškai nuo ankstyvo ryto iki pat nakties, net ir tada, kai sapnuojame. Tam, kad mūsų mąstymas būtų aktyvus, gebantis sukurti kažką naujo, turime išeiti iš subjektyvaus mąstymo – susitraukusios sąmonės, atsiverti aukštesnės sąmonės tėkmei. Tokie jausmai kaip pyktis, kančia, baimė, nerimas ir t. t., mus įspraudžia į išlikimo režimą – „sustink“, „kaukis“, „būk budrus“. Tačiau jei kiekvieną dieną mokysimės atsiriboti nuo žalingų minčių srauto, užsiimsime savistaba, minčių stebėjimu ir būsime absoliučiai nuoširdūs bei sąžiningi sau, gyvenimas taps tikresnis nei tada, kai kone visko imamės „nes taip reikia“.

Tad kaip atpažinti tas automatines mintis?

Visų pirma, turime nuoširdžiai savęs paklausti, kokios mintys dominuoja galvoje. Jei įsivaizduotume protą kaip radijo imtuvą, nuolatos gaudantį tam tikrus dažnius ir transliuojantį mintis, bet „šokinėjimo“ nuo vienos stoties prie kitos nebūtų kam valdyti – ar tokiu atveju galima tikėtis ramybės ir pozityvo? Vis dėlto jei šeimininkas imtų ir įsijungtų tą stotį, kuri jį pakylėja, atstato vidinę pusiausvyrą ir įkvepia kūrybai, ar tuomet būtų prasminga gaudyti kitus dažnius?

Tuščios vietos galvoje nebūna. Nebūna ir taip, kad mintys staiga imtų ir išnyktų (nebent būtume negyvi arba nušvitę). Tad labai svarbu stebėti, ar ateinančios mintys yra naudingos kūrybinei veiklai, ar žaloja bei gadina gyvenimo kokybę. Derėtų savęs paklausti, ką galvoju apie save, savo santykius, sveikatą, pinigus ir t.t., kad suprasčiau, kodėl gyvenimas yra toks, kokį susikūriau. Mūsų nuomonė apie gyvenimą lemia pasirinkimus, o jie kuria pamatus tam, dėl ko esame nepatenkinti. Galime būti varguoliai arba turčiai, tie, kuriems nuolatos kažko trūksta, arba tie, kurie gyvena vidinėje gausoje, todėl turi kuo pasidalinti su kitais. Jei nuolatos skundžiamės ir nieko nedarome, toks elgesys nieko nepakeis, tik įsuks į kasdienį dejavimų ratą, kuriame būdami nuolatos atsidursime prie to paties taško. Tačiau dvasios turtuoliui atviras visas gyvenimas – su vis naujomis galimybėmis ir iššūkiais.

Antra, svarbu „išeiti“ iš savo senos tapatybės (nuoskaudų, besitęsiančių nuo pat vaikystės) ir susikurti visiškai naują save – naujas mintis, emocijas, pasirinkimus. Tokiu būdu nauja tapatybė tampa nauja realybe. Senoms, apkerpėjusioms mintims ne taip paprasta įsileisti naują gyvenimo modelį. Tai be galo sunku, nes mintys nuolat juda, o įgūdžių jas kontroliuoti trūksta. Sena tapatybė mums – tarsi pagrindas po kojomis, kuris iš tikrųjų yra neveiksnumo, sustabarėjmo, baimių plaustas vidury gilios jūros. Šis pagrindas, mums nežinant plaukiojantis jūroje, pamažu ima mus skandinti, nes minčių ne mažėja, o tik gausėja – ir jos nuolat veikia pagal tą patį mąstymo modelį. Nauja tapatybė, atvirkščiai, tiesia tvirtą, neplūduriuojantį pagrindą po kojomis, nors mums atrodo, kad skęstame. Jaučiamės be galo nesaugūs, bijome prarasti tai, kas per ilgus metus jau tapo įpročiu, kas neleido augti ir siekti svajonių.

Vis dėlto tereikia tik panorėti. Tik įsivaizduoti, kad esame tie, kuo norime būti, ir imtis veiksmų. Vien vizualizacija daro stebuklus, nes pasąmonei diegiamas visiškai kitoks vaizdas apie save – daug realesnis ir įdomesnis, nei nykus, siauras ir lėkštas įsivaizdavimas, kad esi toks, koks niekada nebuvai ir nenorėjai būti. Mūsų nuomonė apie save ir kitus dažnai prasilenkia su realybe, o kartais tampa panaši į mokslinės fantastikos žanrą. Žinoma, svarbu nepamiršti, kad nauja tapatybė atsiskleidžia pamažu – atkrentant, bet ir vėl stiprinant ryžtą, nes naujas gyvenimo skonis tampa toks saldus, kad nebėra poreikio toliau „kramsnoti“ karčias mintis.

Gyvenimo šeimininkas yra tas, kuris duoda, dalijasi: įkvėpimu, ryžtu, tiesa, laisve ir gėriu. Tai, ką duodi kitiems, grįžta atgal su dar didesne jėga, verčiančia judėti pirmyn. Juk didžiausi mūsų rūpesčiai ir problemos kyla iš nuolatinio susikoncentravimo į savo pasaulį, poreikius, tikslus ir baimes. Šitokios siauros sąmonės lauke plaukiojame dieną po dienos, o tie, kuriems tereikia vieno vienintelio pozityvaus žodžio, komplimento, rūpesčio ar tiesiog apkabinimo, tyliai laukia mūsų atsako. Visi nori būti išgirsti, tačiau jei gyvenimas duoda šansų tai suprasti, jei duodama tiek galimybių keistis, reikia jomis naudotis, atsigręžti į tuos, kuriuos išties suprantame dėl pačių sukauptos patirties.

Dalintis tuo, ką išgirdai ir patyrei, tai didelė atsakomybė ir dovana. Juk niekas kitas taip gerai mūsų nesupras, kaip tie, kurie žino, ką jaučiame. Kasdien užsiimant savistaba – minčių stebėjimu ir atrinkimu, galima nuveikti daugiau, nei leidžiame patys sau pamanyti. Ir vis dėlto tai – tik mūsų pačių pasirinkimas: ar leisime sau augti, ar tyliai suksimės padrikų minčių debesyje. Akivaizdu, kad viskas yra mūsų pasirinkimai – nesvarbu, ar būsime savo gyvenimo šeimininkai, ar paliksime gyvenimą kontroliuoti tiems, kurie „žino geriau“.

Parengė Jūratė Ziedelytė – tekstų kūrėja ir vertėja, socialinio darbo magistrė

Redagavo Jurgita Ligeikaitė, Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!