Būti laiminga ar (ir) gelbėti pasaulį? (V dalis). Idioto teorija ir spyris į užpakalį

elderly-1461424_960_720

Anksčiau rašėme…

Manot, į kalnus įlipti sunku? Cha! Galiu nusijuokti jums į veidą – tai vieni niekai palyginus su tuo, kad dešimt metų darbe vargsti kaip bėris, siekdama didelių iššūkių, o paskui staiga sustoji metams, užsidarai namuose ir, suprask, lauki svajonių darbo. Metus nieko neveikti! Net tvarkytis namuose nebuvo ką, nes gyvenome tik su čiužiniu ir keliomis dėžėmis. Teisingai, o iš kur bus daugiau? Juk dama (čia aš apie save) nusprendė bet ko nedirbti – šeimos pajamos krito per pusę, o ir skolas reikėjo grąžinti. Žodžiu, prasidėjo linksmybės ir kitoks, iki šiol nepatirtas, gyvenimas, atnešęs daug išbandymų, pamokų ir pačių nuostabiausių suvokimų. Bet apie viską iš eilės.

Taigi prasidėjo „poilsis“ – mečiau darbą. Praėjo trys pirmi mėnesiai, kartu su savimi atsivedę kraustymosi į naujus namus džiaugsmus ir rūpesčius, vėliau Kalėdas, Naujų metų šventę, mūsų ir artimųjų gimtadienių maratoną. Vis buvo ko laukti, tikėtis, vis atrodė, kad už kampo tuoj tuoj kažkas pasikeis. Pasikeitė. Iš 2014-ųjų metai virto 2015-aisiais. Ir viskas. Už pasikeitimų kampo telaukė vienas skaičiukas. O visa kita liko taip pat: vis be darbo, be pinigų, skirtų kam nors kitam išskyrus būtinosioms išlaidoms ir skoloms padengti. Ir, baisiausia, vis dar be suvokimo, tai koks tas mano svajonių darbas?..

Kartais man atrodo, kad daugelis žmonių taip gyvena – vis laukdami, kad rytoj bus geriau, tačiau neturėdami jokio rimto pagrindo ar asmeniško indėlio į „šviesesnį rytojų“. Tokiais momentais visada prisimenu idioto teoriją: „šiandien darau taip, kaip vakar, bet rytoj tikiuosi kitokių rezultatų“.

O juk tas „šviesesnis rytojus“ šiaip sau neateina. Pirmiausia, būtina žinoti, kas tau yra šviesus rytojus, ko tu iš jo nori; antra, svarbu pradėti veikti. Imtis nors menkiausios veiklos, vedančios norų išsipildymo link. Be to, iš patirties galiu pasakyti, kad reikia nemažai kantrybės. Esminiai gyvenimo pokyčiai dažniausiai vyksta lėtai, kad spėtume apsiprasti, „išjausti“ ir pirmam sunkumui pasitaikius neišbarstytume to lėtai besikalančio, gležnučio naujo suvokimo.

O kas dažniausiai įvyksta, kai „užsikuiti“ savo kasdienybėje, nieko nekeisdamas, bet visą laiką verkdamas, kad gyvenimas blogas? Tuomet pats gyvenimas pavargsta nuo tavo zyzimo ir surauktos fizionomijos ir tėkšteli tokį netikėtumą, po kurio staiga supranti, kad tavo nuobodi, nesikeičianti, bet ganėtinai patogi kasdienybė buvo visai geras variantas:

– Labas, – pasigirsta trūkčiojantis mamos balsas telefone.

– Labas, – atsakau, – kas naujo?

– Ką tik iš daktarų… – nutyla ji.

– Nu sakyk! – griežtai tariu – niekada nepatikdavo jos dramatiškos pauzės.

– Močiutei – vėžys, – trinktelėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Pasakyti, kad močiutė man buvo kaip mama, tai nieko nepasakyti apie mūsų santykius. Močiutė buvo mano mokytoja, pavyzdys ir žmogus, kuris negailėdamas nieko visada manimi rūpindavosi. Ji buvo stipri moteris, visada turėjusi savo nuomonę, buvo griežta ir tuo pat metu suteikdavo labai daug meilės.

Žinia kaip taikli strėlė perskrodė krūtinę ir skaudžiai smigo į širdį. Mintyse, išgirdęs tokią diagnozę, per vieną sekundę atkenti visą artimojo gydymosi skausmą ir nerimą, išgyveni mirties baimę ir didelį gailestį sau, kad netenki brangiausio žmogaus savo gyvenime. Ir tik po kurio laiko, praėjus pirmam šokui, suvoki, kad tai dar ne nuosprendis, o situacija, kurią reikia spręsti.

Kur dabar dingo ta pilka skara apsigobusi kasdienybė, kuri buvo juodai užknisusi? Ji jau blėso atmintyje kaip geriausias prisiminimas. Maratonas prasidėjo – ligoninės, operacija, chemoterapija. Periodas, pareikalavęs daug psichologinių ir fizinių pastangų. Po kiekvieno medikų patikrinimo girdimas klausimas – „Ar verta ką daryti, juk tiek močiutei metų, juk tokia sunki operacija, gal tiesiog taip palikti?..“ – tiesiog siutindavo. Aš puikiai suprantu: amžius, statistika, nusilpęs organizmas, bet juk jūs nepažįstate mano močiutės! Įsivaizduokite žmogų, kuris nuo vaikystės įveikė daug sunkumų: dar vaikystėje mirė mama, vėliau atsirado pamotė. Prasidėjus II pasauliniam karui, visai šeimai besislepiant po žeme, nuo šiltinės mirė brolis. Likusią trijų vaikų šeimą buvo sunku išmaitinti, todėl tėvas nusprendė dukrą nuo pirmos žmonos – mano močiutę – iš Baltarusijos atvežti ir palikti Lietuvoje tarnauti pas ponus. Įsivaizduokite žmogų, kuris visą gyvenimą dirbo ir rūpinosi, kad šeimai nieko netrūktų. Žmogų, kuris išgyveno pačius įvairiausius sunkumus, dabar siūloma pasiduoti ligai be kovos, nes pase įrašyti skaičiukai jau neteikia vilties…

O kad jūs būtumėte galėję stebėti mano močiutę per visą šį laiką. Aš dar nė karto nemačiau žmogaus, taip norinčio gyventi. 86-erių metų medikų nurašoma senolė atlaikė kelias ilgas anestezijas, kol buvo daromi skausmingi tyrimai, ištvėrė keliones autobusu iš Rytų Lietuvos į Vilnių ir atgal, keturių su puse valandų operaciją ir 8-erių mėnesių chemoterapiją. Ir dar sunkiausiu metu, po operacijos, kol ją slaugiau ligoninėje, ji labiau rūpinosi manimi nei savimi: klausdavo, ar aš pavalgius, ir siųsdavo mane namo ilsėtis, nes nenorėdavo ilgai varginti.

Liga pasitraukė. Močiutė sulaukė pavasario, kai vėl galėjo būti savo sodyboje, apkabintoje miškų. Ji vėl rytais sėdėdavo terasoje savo sename fotelyje ir stebėdavo bundančią gamtą, pro medžius tviskantį ežerą ir šalia besisukiojantį savo geriausią draugą – anglų buldogą, kuris niekur toli neidamas tingiai apžiūrėdavo savo valdas ir grįždavo po močiutės kojomis pailsėti.

Jokia liga negali paimti žmogaus, taip norinčio gyventi. Bent jau ne iš karto.

Močiutės istorija išmokė mane svarbią pamoką. Žmonės linkę užsibūti savo įprastoje aplinkoje, nes taip tiesiog patogu. Patogiau, nei žengti žingsnį nežinomybės link. Patogu sėdėti aukos pozicijoje, atidavus atsakomybę už savo gyvenimą visiems aplinkui, tik ne sau. O tam, kad nutildytum dūstančios sielos graužatį, svarbu garsiai skųstis. Dūsauti ir skųstis bloga valdžia, kraugeriu darbdaviu ar kvailais kolegomis. Ir būtinai daryti tai garsiai girdint kitiems. Ypač lengva skųstis pasidarė atsiradus socialiniams tinklams ir anoniminiams komentarams. Tai tiesiog nesibaigiančios viso gyvenimo „atostogos“ prie juodos nuodų jūros, iš kurios, maža to, ne tik pats neišlipi, bet dar ir kitus įtrauki. Tiesiog žudančiai patogus gyvenimas.

Tuomet, žinoma, gyvenimas, prisiklausęs tiek skundų, praranda viltį kaip nors geruoju išjudinti tokius žmones ir atsiunčia kokią nors nelaimę, kad žmogus „susiimtų“, pradėtų veikti ir padarytų ką nors gero sau ir artimam. Bet liūdniausia tai, kad daugelis tokių žmonių priima tai kaip dar vieną nuožmų gyvenimo smūgį ir su gilai paslėptu pasitenkinimu ir perkreiptu aukos veidu įrodo sau ir kitiems, kad gyvenimas tikrai blogas ir pakeisti jau visiškai nieko nebegalima.

Esu girdėjusi, kad devyniasdešimt procentų žmonių pasiryžta pokyčiams iš baimės, t. y. nutikus kam nors bloga, o tik dešimt procentų – iš meilės ir pagarbos sau, nelaukdami gyvenimo spyrių į užpakalį.

Šį kartą aš nebuvau išimtis. Sulaukus tokio spyrio, skųstis nuobodžia kasdienybe daugiau nebuvo jokio noro. O sulaukti antro „spyrio“ aš nebenorėjau. Kai žmogus pradeda judėti, judintis ima ir aplinka. Prasiskleidžia medžių šakos ir atsiveria nauji keliai.

Mano gyvenime mažais žingsneliais prasidėjo veiksmas.

Laukite tęsinio.

Viktorija Raudė
Lyderių mentorė ir projekto „Vedosmoterims.lt“ įkūrėja. Tinklaraštis: spausti čia.
Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!