Būti laiminga ar (ir) gelbėti pasaulį? (IV dalis). “O man tai kas”. Arba: Kaip gyvenimas paruošia pokyčiams

mountains-1007838

Anksčiau rašėme…

„Nelengva keisti odą…“ – sakė išmintingasis Ka, kai Maugliui atėjo laikas palikti džiungles. Beje, taip kalbėjo smauglys, kuris prarijęs savo auką gali ją virškinti pusę metų visai nejudėdamas! Gyvūnas, turintis tokią kantrybę, rypuoja apie pokyčių sukeliamus sunkumus? Tai ką kalbėti mums, paprastiems žmonėms, kuriems dabar ir tekstą įdėmiai perskaityti nuo pradžios iki galo yra iššūkis?..

Daugelis žmonių nori pasikeisti – mesti rūkyti, pradėti sportuoti, būti kantresni ar protingesni. Vis dėlto daugelis patiria nesėkmes, nes tam neužtenka ryžto, jėgų ar nuoseklumo. Bet, patikėkit, kai iš visos širdies trokšti pokyčių, gyvenimas pats padeda – sudaro tinkamas aplinkybes pasiruošti ir lengviau išgyventi ateinančius pasikeitimus.

Ankstesniuose trijuose straipsniuose dalinausi pirmais savo žingsniais į laimę:

  1. SUSTOJAU. Sustojau ir apsižvalgiau, kiek prasmės ir džiaugsmo teikia tai, ką veikiu.
  2. SUVOKIAU SAVO NORUS. Ne kilusius iš aplinkos ar nusistovėjusių socialinių normų, o tikrai savus norus.
  3. MOKIAUSI PRIIMTI POKYČIUS. Norai pildosi, todėl jei nori kažko naujo, turi atsisakyti to, kas sena.

Priimti didžiausius pokyčius gali būti ypač sunku, todėl gyvenimas, norėdamas apsaugoti nuo sprendimų, priimtų iš baimės, paruošia mus – padeda kiek įmanoma aiškesniu protu pažvelgti į situaciją ir ją išspręsti teisingai.

To net neįtardama, patį geriausią pasiruošimą pokyčiams gavau ir aš. Po visų sunkumų, užgriuvusių mane darbe, kai jau nebežinojau kur trauktis, į rankas pakliuvo kelionės į Slovakijos Tatrus bilietai. Kalnuose niekada nebuvau, į juos nekopiau. Man užtekdavo ir savo buto penktame aukšte… sugedus liftui. O čia – Tatrai. Bet kaip visada nusprendžiau: pirmiausia padarysiu, o paskui bijosiu.

Ir, štai, šauni kompanija, ilga kelionė autobusu, nakvynė nedideliame viešbutyje. Kitos dienos rytą visa mūsų, keliautojų, grupė stovi kalno papėdėje. Gidė perspėja: į šį kalną turistai įkopia per valandą. „Neužtrukit. Ir sėkmės.“

„Sėkmės…“ – o galvoje įsijungia visas orkestras: – „Tu gal juokauji? Pažiūrėk į viršų – matai? Ne? Būtent, net nematai, kur ta viršūnė! Juk niekada nesi lipusi į kalnus, ar turi proto? O jeigu pakeliui numirsi, kas iš ten tave parsineš? O kokia gėda būtų… Ne! Ne! Ne! Grįžk į kavinę, paskambink motinai ir pasakyk, kad ką tik išsigelbėjai nuo mirties.“

Tokios isteriškos mintys vijo viena kitą, tačiau kojos vis tiek pradėjo lipti. Su visomis baimėmis, įsitikinimais, kad nepavyks. Patikėkit, tai nemažas krūvis, nelengva buvo neštis viską galvoje. Bet azartas ir noras nugalėti darė savo. Bet pasiutau, kai mane aplenkė beveik aštuoniasdešimtmetis senukas, atidžiai ieškodamas vietos, kur geriau statyti koją, ir pakankamai intensyviu tempu lipdamas į viršų. „Na čia tai jau viršūnė“, – pagalvojau. Daugiau pasiteisinimų nesugalvojau. Kopiau. Lipau. Dusau. Tiesą pasakius, lėkiau visai neblogu tempu. Nepraėjus ir valandai jau buvau viršūnėje. Mačiau, kaip kiti kelionės kolegos sukosi ir grįžo atgal, kaip kiti jauni žmonės vos ne vos įkopė, daug sunkiau už mane. Supratau, kad didžiausias džiaugsmas – tai pasiryžimas padaryti, o tik paskui vertinti tai, ką nuveikei.

Kitą dieną laukė sunkesnė užduotis, bet po vakarykštės pergalės prieš savo baimes buvau kupina azarto įveikti ir patį Everestą, todėl ėjau visur, kur tik leido. Šį kartą drąsuolių buvo ženkliai mažiau – iš beveik keturiasdešimties žmonių grupės kopti į viršų pasiryžo dešimt: mano kompanija, keli paaugliai ir pora vyresnių moterų. Kopėm į daug statesnį kalną ir kelionė truko keturis kartus ilgiau. Kaupėsi lietus, todėl palypėję aukščiau atsidūrėm debesyje. Oras ir taip buvo retas, o debesų drėgmė visai silpnino jėgas. Po kiekvieno prisėdimo ir pailsėjimo darėsi vis sunkiau ir sunkiau keltis. Bet lipom. Kalnų grožis ir dvelkianti jų galia tiesiog gniaužė kvapą.

Labai aiškiai prisimenu paskutinę stotelę prieš pasiekiant viršūnę. Prisėdau ant didelio akmens, dulkė lietus, plaučiai jau nebežinojo, kaip dar bandyti įkvėpti deguonies, kad viduje pajaustų palengvėjimą. Rankos ir kojos drebėjo iš nuovargio. Žvelgiau į viršų ir atrodė, kad viršūnė čia pat, bet nepasiekiama: stačiame šlaite nebesimatė kopimo kelio, priekyje einantys bendrakeleiviai tiesiog rinkosi patogesnę vietą kojai pastatyti. Mane prisivijo viena moteris iš mūsų grupės, atsisėdo šalia. Girdėjau sunkų jos kvėpavimą, žiūrėjom viena į kitą, bet pasakyti jau nieko nebesugebėjome. Kūnas visiškai atsisakė bendradarbiauti. Tačiau staiga išgirdau, kaip patyliukais šnibždėti pradėjo protas: „Tu jau ir taip daug padarei, pažiūrėk, kiek daug žmonių išvis nėjo, o tu jau beveik pasiekei viršūnę… nebesivargink, nieko nebesigaus, palauk, kol visi nusileis, ir grįši su jais kartu…“ Supratau, kad dar kelios akimirkos ir aš pasiduosiu tos dainelės saldumui, todėl sukaupiau paskutines jėgas ir atsistojau. Buvo žvėriškai sunku, viskas kūnas tiesiog kratėsi, bandydamas įkvėpti. Susikaupiau ir žengiau žingsnį… į viršų.

Įkopiau.

Viršuje apėmė nenusakomas jausmas: džiugino gražūs vaizdai, neišpasakyto skonio arbata slovakiškoje trobelėje, nugalėtojų nuotraukos ant sniego, pergalės skonis. Silpnumą kaip ranka nuėmė. Vis dėlto atminty labiausiai įstrigo paskutinė poilsio stotelė, paskutinis atsistojimas ir žingsnis į viršų. Tada, kai atrodo, kad jau nieko nebegali, visada turi žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Tai tikroji pergalė.

Grįžusi namo gyvenau lyg sapne. Įspūdžiai ir kalnų energija manyje ruseno beveik visą mėnesį. Aš buvau rami, o visos bėdos atrodė lyg sniego pūkeliai, parsinešti iš viršukalnių.

Bet, kaip manote, kokį pokštą gyvenimas man dar iškrėtė? Kalnuose jis paruošė mane ir kitų norų išsipildymui… Neilgai trukus po to, kai grįžau, aš išgirdau naujieną: kompanija, kurioje dirbome, pasitraukia iš Lietuvos rinkos. Aš netekau darbo. Komanda žmonių, su kuriais dirbau, veikiausiai nuoširdžiai įsivaizdavo čia darbsią iki pensijos, todėl išgirdę naujienas jie buvo pasimetę ir sugniuždyti. O man galvoje sukosi viena mintis: „O man tai kas – aš į kalną įlipau.“

Visus tolimesnius sprendimus priėmiau ramiai, be baimės ir su aiškia sąmone: atsisveikinau su savo komanda ir vadove, visi jie perėjo dirbti į kitą kompaniją. Atsisakiau visų pasiūlymų, tuo metu pasipylusių iš konkurentų, partnerių, draugų. Ir nusprendžiau – kitas mano darbas bus toks, kokio nori širdis. Nesvarbu, ar turiu patirties, nesvarbu, kad turiu finansinių įsipareigojimų ir skolų. Nusprendžiau tvirtai, nes kai įkopi kalną, bijoti nebėra ko.

Buvau labai savimi patenkinta. Ilsėjausi po darbinės įtampos, mėgavausi kraustymosi į naujus namus nuotaikomis ir laukiau. Laukiau, kada gi gyvenimas atsiųs tą svajonių darbą.

O jis niekur neskubėjo. Jei tuomet būčiau žinojusi, kad turėsiu laukti metus, būčiau niekada nepasirašiusi tokiai avantiūrai…

Laukite tęsinio.

Viktorija Raudė
Lyderių mentorė ir projekto “Vedosmoterims.lt” įkūrėja. Tinklaraštis: spausti čia.
Redagavo Lina Staponaitė
 

Pasidalinkite su kitais!