Būti laiminga ar (ir) gelbėti pasaulį? (I dalis). Jūrų čigonai ir noras dingti

carousel-338582_640

„Būti laiminga, o gal gelbėti pasaulį?“ – tai klausimas, su kuriuo, tikiu, susiduria ne viena moteris, pavargusi nuo atsakomybės, įsipareigojimų, rezultatų vaikymosi, noro būti geriausia. Klausimas, kurį ir pati sau uždaviau prieš metus ir užduodu kiekvieną kartą, vos pasitaikius galimybei realizuoti save socialinėje ar darbinėje veikloje. Būti laiminga ar gelbėti pasaulį? O gal įmanoma ir tai, ir tai?

Prieš pasidalindama mintimis apie tai, ką šis klausimas reiškia mano gyvenime ir kodėl jis gali būti svarbus jums, papasakosiu istorijos pradžią – kodėl jis išvis kilo mano galvoje.

Buvo metas, kai darbas ir karjera buvo bene svarbiausia mano gyvenimo dalis, o kartais, atrodo, ir vienintelė. Susitikimai, klientai, kolegos, projektai, rezultatai, komandiruotės, pasiekimai, nesėkmės – viskas sukosi it svaigi, azartiška karuselė. Ši karuselė sustodavo tik trumpam – pasimatavus temperatūrą ir suvokus, kad vėl gavau kelias laisvas dienas, kurių programa visada tokia pati: lova, vaistai ir karšta arbata. Savaitgalis, laikas su šeima ar draugais praslinkdavo lyg per miglą, tarsi ilgesnė pietų pertrauka darbo dieną, ir nieko daugiau.

Vienos tokios „atostoginės“ ligos metu perjunginėdama televizijos kanalus sustojau ties „Explorer“ kanalo laida, kurioje pasakojo apie Filipinuose gyvenančios badžao genties žmones, vadinamus jūrų čigonais. Šie žmonės neturi asmens dokumentų, todėl sausumoje gali būti tik kelias dienas, o visą likusį laiką – savo gyvenimą – praleidžia plaukiodami mažuose laiveliuose jūroje. Laidos vedėjas anglas kelias dienas gyveno su dviem šeimomis – šešiais čigonais – jų namuose, mažame laivelyje. Vedėjas buvo apstulbęs ir neslėpė gilaus susižavėjimo, pamatęs jų gyvenimą iš arti. Pagrindinis kasdienis jūrų čigonų darbas – sugauti žuvies ir išpilti vandenį iš kiauro laivo. Įsivaizduokite, visą savo gyvenimą leidžiate su keliais žmonėmis mažame laivelyje. Visada kartu, visada stengiantis išgyventi, pasigauti maisto ir nenuskęsti. Jūsų šeima, kaimynai, draugai, kolegos yra tie patys šeši žmonės, su kuriais 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę leidžiate keliuose kvadratiniuose metruose. Ar ilgai galėtumėt tverti tokį gyvenimą?

Žinote, kuo labiausiai stebino tie žmonės? Savo ramybe. Pamenu, televizoriaus ekrane stebėjau vyriausiąjį čigoną, kuris ramiai vairavo laivelį ir su švelnia šypsena veide bendravo su kiek neįprastu „Explorer“ kanalo siųstu svečiu. Draugiškai, nuoširdžiai, romiai. Kilo mintis – kažin, kuris iš mūsų laimingesnis. Aš – turėdama butą, gerą darbą, sėkmingą karjerą, užtektinai pinigų, ar jis – su keliais likimo draugais, turėdamas kelis kvadratus lentų, plūduriuojančių neprognozuojamoje jūroje. Ir išties – kiek laimei reikia?

Nuo tada prabėgo daugiau nei penki metai, bet tie kadrai visada iškyla atmintyje, kai nuo darbų karuselės viršun sukyla visas skrandžio turinys.

Mano galvoje vis dažniau ir dažniau sukosi klausimai: kodėl nejutau laimės ir visos jai priklausančios paletės jausmų (ramybės, pasitenkinimo savimi, lengvumo, džiaugsmo), jei lankė sėkmė, pildėsi karjeros ir piniginiai tikslai? Kodėl nuolat šlubavo sveikata, namuose tvyrojo įtampa, o bendravimas su draugais dažniausiai vykdavo prie stikliuko, kuris tik dar labiau augino ir taip nevaržomus sarkazmą ir ironiją. Kodėl laisvu nuo darbo metu vidinė būsena nuolat balansavo tarp dviejų kraštutinumų: arba visiškos apatijos ir nuovargio, kai norisi tiesiog įsijungti televizorių, įsipilti taurę vyno ir gulti ant sofos visam likusiam vakarui, arba perdėtai intensyvios energijos, kai griauni visus kalnus, o jei jų nėra, iš pradžių pasistatai, o po to ir vėl imiesi griovimo darbų? Kodėl sėkmė darbe ir solidi suma banko sąskaitoje dar nėra laimė? Juk televizorius, žiniasklaida ir visi aplink tik ir tikina, kad pinigai yra viskas. O jei garsiai apie tai ir nešneka, tai tylomis daro tą patį – kala pinigą ir daro rezultatus.

Vis aiškiau suvokiau, kad turi būti kitaip. Tik dar nežinojau kaip.

Taigi, po dešimties metų nenuilstamo maratono palengva pradėjau stabdyti karuselės ratą. Kaip? Iš pradžių tiesiog ieškojau žinių, iš kur ta laimė ateina. Pamažu įvairius seminarus, paskaitas, praktikumus apie sėkmę ir rezultatų siekimą pradėjau keisti į žinias apie laimę. Moterišką laimę. Nes vyrišką jau išbandžiau – kažkodėl ji man netiko…

Kuo daugiau domėjausi laime, tuo daugiau klausimų, minčių ir prieštaravimų kilo galvoje, tad vieną dieną, neištvėrus tokios maišalynės, į galvą „trinktelėjo“ idėja – noriu kelioms dienoms dingti iš gyvenimo! Trinktelėjo taip, kad ilgai nemąsčius pasiėmiau savaitę atostogų (nors nesirgau!), palikau kompiuterį namuose, išjungiau telefoną ir… išvykau. Netgi vyras neprieštaravo – išlydėjo su viltimi, kad grįšiu atsigavusi.

Išvykau į Druskininkus, ten susiradau viešbutį, užsiregistravau, užkilau į kambarį, uždariau paskui save duris ir… likau visai viena. Tik su savimi.

Dabar, atsisukusi atgal, aš suprantu, kokį svarbų sprendimą tuomet priėmiau. Be abejo, tos kelios laisvos dienos po dešimtmečio odisėjos nelabai ką būtų galėjusios pakeisti, bet jos davė vieną galimybę – išjungti visą triukšmą, atsipalaiduoti ir išgirsti save. O sau aš turėjau daug ką papasakoti. Bet apie tai kitą kartą.

Viktorija Raudė
Lyderių mentorė ir projekto Vedosmoterims.lt įkūrėja. Tinklaraštis:https://www.facebook.com/Vedosmoterimslt-618993528231110/

Pasidalinkite su kitais!