Būti laiminga ar (ir) gelbėti pasaulį? (III dalis). Senas lagaminas ir Slovakijos Tatrai

tatry-998418_960_720

Anksčiau rašėme…

Ar esate girdėję tokį posakį: „Geriau pažįstamas velnias, negu nepažįstamas angelas“? Ne? Gerai, apibūdinsiu kitaip: įsivaizduokite, rankose laikote seną, šiek tiek apdrožtą, bet tokį įprastą lagaminą, pilną jūsų senų daiktų. Šalia stovi žmogus ir nori jums padovanoti naują lagaminą – gražų, lengvesnį ir prikrautą dovanų. Ką pirmiausia turėsite padaryti? Taip – atgniaužti delnus ir paleisti iš rankų senąjį. Kaip manote, bus paprasta? O jei pridurčiau, kad dar nežinote, ar naujame lagamine esančios dovanos jums tikrai patiks?

Jau turbūt supratote, kad tas senas lagaminas – tai mūsų seni, nusistovėję įpročiai, veiksmai ir įsitikinimai, o žmogus su nauju lagaminu – tai pats gyvenimas, siūlantis mums naujas galimybes. O ką darome mes? Dažniausiai stovime įsikibę senojo lagamino ir iš paskutiniųjų stengiamės išsaugoti viską, ką turime, bijodami atlaisvinti ir ištiesti rankas naujoms gyvenimo dovanoms.

Taip nutiko ir man. Norų prisirašiau, vidinės ramybės džiaugsmą pajaučiau, tačiau niekas neperspėjo, kad reikės pasiruošti laukiantiems pokyčiams. Tada ir prasidėjo isterija.

Darbe – tuometinio gyvenimo centre – pradėjo augti įtampa. Nesupratau, kas vyksta, lyg ir viską dariau kaip visada, bet rezultatai strigo, su komanda sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Neveikė nė viena anksčiau sėkmingai taikyta strategija. Jaučiau, kad nebesusikalbu su aplinkiniais, o kuo daugiau dedu pastangų, tuo labiau kyla pyktis ir nepakantumas.

Pamenu, vieno susirinkimo metu, kai visi pradėjo atvirai reikšti nepasitenkinimą ir pretenzijas, pagavau save, kad tiesiog sėdžiu ir mintyse meldžiu Dievo kantrybės – nepratrūkti ir nepasiųsti visų tuo adresu, kurį dažnai gali išskaityti iš krepšininkų lūpų, kai jie prameta svarbų tritaškį. Bet tylėjau. Tylėjau, nes ausyse skambėjo griežta taisyklė: supykai – pralošei. Tylėjau, nes žinojau, kad komandos sėkmė labai priklauso nuo vadovo, tad iš dalies pati buvau atsakinga už tokią situaciją. Tylėjau, nes visai nesupratau, kas vyksta ir kodėl.

Bet palikime trumpam prasidėjusią įvykių raizgalynę ir sugrįžkime į Druskininkus. Jūs greičiausiai norite pasklaidyti mano užrašus ir akies krašteliu žvilgtelti, kokius norus buvau susirašiusi? Prašau: norimas uždarbis, siekiamų pardavimų rezultatai, komisinių dydžiai – viskas tvarkingai, netgi buhalteriškai aprašyta, nes jau ką ką, bet norų magiją darbo tikslams buvau labai gerai atidirbus. Juk taip paprasta viską vertinti skaičiukais, o ne abstrakčiomis sąvokomis „ramybė“, „vidinė harmonija“ ir panašiais, sunkiai į piniginę vertę iškeičiamais, dalykais.

Vis dėlto šalia visų skaitmeninių norų turėjau įrašius dar vieną, matyt, stipriausią – jausti vidinę laisvę. Laisvę galėti bet kada išeiti iš darbo, pradėti naują veiklą arba išvis nieko nedaryti. Laisvę taip elgtis ir nejausti kaltės dėl nepateisintų vilčių, turimų įsipareigojimų ar aplinkinių nuomonės. Niekur nesiruošiau eiti ar kažką keisti, tiesiog norėjau jaustis kitaip, kaip tada – Druskininkuose. Tačiau, atrodo, tik aš nesiruošiau nieko keisti (nes kam gi man tas naujas lagaminas?), o, štai, gyvenimas turėjo savų planų.

Kaip jums atrodo, ar tas noras pradėjo pildytis? Man taip neatrodė. Rezultatai krito, vadovės ir komandos nuotaika prastėjo, o išsvajota laisvė, atrodė, tolsta mojuodama balta skepetėle. Kažkuriuo metu pradėjau manyti, kad paprasčiau būtų įlipti į aukštą kalną, negu išspręsti susiklosčiusią situaciją. Na, ir, įsivaizduojate, nepraėjo nė pora savaičių, o aš jau laikiau rankose kelionės bilietus, nuo kurių man šelmiškai akį merkė užrašas „Slovakijos Tatrai“.

„Taip, – prisiminiau, – visata juk neturi humoro jausmo, todėl jei nori kalnų, tai še, turėk.“ Mažiausiai juoko kėlė tai, kad aš ir į trečią aukštą užlipusi turėdavau ilsėtis kaip sena močiutė, nes dusulys rakindavo krūtinę. Nežinau, gal tai buvo likusi rūkymo pasekmė ar organizmo apsauginė reakcija į mano ekstremalius pomėgius… tikrai nežinau. Bet įkopti į kalną?! Koks skirtumas, kokia priežastis, jei tiesiog negali to padaryti?

Vis dėlto nusprendžiau elgtis kaip visada gyvenime – remtis įsitikinimu „jei nori daryti – daryk, o kai ateis sunkumai, tada ir spręsi, kaip elgtis“. Išankstinė, dažnai nepagrįsta baimė, tik uždaro kelius ir galimybes patirti kažką neįprasto.

Jeigu nervinamės dėl praeities ar baiminamės dėl ateities, iš tiesų mes kankinamės dėl to, kas realiai neegzistuoja arba egzistuoja tik mūsų galvoje. Prisipažinkite, juk nepasiekėte tokio lygio, kad matytumėte ateitį. Vadinasi, ateitis yra tik jūsų minčių, vaizduotės vaisius. Praeitis taip pat yra tik mūsų galvoje. Ilgainiui mes nepamename tikslių detalių ir, kaip parodė moksliniai tyrimai, tas pačias situacijas skirtingi žmonės prisimena kiekvienas skirtingai, pridėdami savų atspalvių, t. y. įtraukdami savo vaizduotę. Labai taikliai apie tokią būseną kalbėjo vienas iškilių Indijos dvasinių lyderių Sadhguru: „Kai kenčiame nuo to, kas realiai neegzistuoja, tai vadinama beprotybe. Taip gyvena didžioji visuomenės dalis, todėl tai yra socialiai priimtinas beprotybės lygmuo.“

Taigi, ir šįkart į nuotykį nėriau stačia galva.

Laukite tęsinio.

Viktorija Raudė
Lyderių mentorė ir projekto Vedosmoterims.lt įkūrėja. Tinklaraštis: spausti čia.

Pasidalinkite su kitais!