Belieka šauktis Dievo…

Dar prieš dvi savaites mes su kolegomis buvome ateistai. Ir tai buvo normalu, nes mokslas nepasikliauja vien Dievu.

Aš širdyje juokdavausi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią.
Prieš 9 dienas pas mus į ligoninę atvežė kunigą. Jam buvo 70 metų. Jis buvo labai geras žmogus. Jam iškilo rimtų problemų su kvėpavimu. Jis buvo užsikrėtęs koronavirusu.
Rankose kunigas nuolat laikydavo Bibliją ir tai mums darė didelį įspūdį.
Jis skaitydavo ją mirštantiems, o mus atsargiai prilaikydavo už rankos.

Mes buvome pavargę dvasiškai, išsekę fiziškai, dažnai prarasdavome viltį, bet visada, suradę laisvesnę minutę, eidavome pasiklausyti kunigo žodžio.
Niekada, net pačiuose baisiausiuose sapnuose aš negalėjau įsivaizduoti to, kas vyksta mūsų ligoninėje dabar, paskutines tris savaites.

Košmaras didėja kaip pavasario potvynis.

Pradžioje sergančių buvo keli, po to – dešimtys, vėliau – šimtai, dabar jų – tūkstančiai, ir mes jau – ne daktarai, o rūšiuotojai, sprendžiantys, kuriuos ligonius pasiųsti į ligoninę, o kuriuos išleisti namo lėtai mirčiai. Nors visi šie žmonės visą gyvenimą Italijos valstybei mokėjo mokesčius.

Dabar mes priversti pripažinti: “Taip, tai tiesa – mes, medikai, kaip žmonės, priėjome savo galimybių ribą ir daugiau padaryti nepajėgiame ir negalime.”
Mes išsikankinę, pavargę, nevalgę, nemiegoję, atsisakę šeimų.
Neseniai du gydytojai mirė, kai kurie užsikrėtė koronavirusu.
Mes supratome: “Tada, kai žmogaus galimybės peržengia bet kokias ribas, reikalinga Dievo pagalba. Nes stebuklus daro Dievas, medikai – tik gydo.”
Ir todėl pastaruoju metu suradę laisvą minutę visi mes pradedame melstis. Po to  persimetame keliais žodžiais bėgdami pas ligonius ir negalime patikėti, kaip mes – jauni ateistai – tapome giliai tikinčiais žmonėmis.
Kiekvieną akimirką mes prašome Dievo malonės padėti sergantiems.

Vakar 70-ties kunigas mirė. Ir nors per paskutines tris savaites pas mus mirė 126 žmonės ir visi mes palūžę, išsekę ir pervargę, kunigas sugebėjo į mūsų ligoninę ir į mūsų vidinį pasaulį atnešti ramybę, viltį ir taiką, kurios surasti mes jau nesitikėjome.
Kunigas iškeliavo Anapilin, pas Dievą, ir netrukus mes eisime paskui jį, jeigu visa tai tęsis.

Aš nebuvau namuose 6 dienas, neprisimenu, kada paskutinį kartą valgiau.
Aš nežinau, kiek laiko tai tęsis ir kiek aš dar ištversiu.
Aš suvokiu savo bejėgiškumą ir tai, kad aš visai nereikalingas šioje žemėje, jeigu darydamas viską iki paskutinio atodūsio, kad padėčiau kitiems, nematau galimybių ir vilties išgelbėti žmones.

Aš jaučiuosi laimingas tik todėl, kad tarp mirčių, kančių ir nelaimių atradau Dievą.
Būkite palaiminti.”

 

Gydytojas J. Urban’as
Lombardija, Italija.

 

Redagavo Milvydė Paškevičiūtė

Pasidalinkite su kitais!