Vilnietė Rūta Milienė (34 m.) su vyru augina 5 m. dukrytę. Penkerius metus gyvenusi Klaipėdoje moteris su šeima šiuo metu gyvena Kelmės rajone, Butkiškės k. įsikūrusioje bendruomenėje. Rūta sutiko pasidalinti savo istorija apie dvasingumo paieškas.

Gyvenimas – nuo vienos šventės iki kitos

Baigusi mokyklą studijavau Vilniaus universitete bibliotekininkystę ir informaciją, dirbau įvairiose darbovietėse, o laisvalaikį audringai leidau su draugais. Lankiausi įvairiuose vakarėliuose, šventėse, muzikos festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Gyvenau nuo vienos šventės iki kitos. O tame tarpe vakarais po darbo ar mokslų dar ir kavinėse su draugais sėdėdavau, krepšinį žiūrėdavau ar kokį futbolą, olimpiadas, euroviziją irgi reikėdavo stebėti. Aš nuoširdžiai džiaugiausi gyvenimu, gyvenau pilnu tempu, norėjau daug bendraut, keliaut. Aišku buvo ir meilės mano gyvenime ir liūdnų išsiskyrimų. Turėjau daug draugų ir niekad nebūdavau viena. Tik vėliau, kai pradėjau eiti dvasinio pažinimo keliu, supratau, kad tiesiog bijojau būt su savimi, todėl taip intensyviai gyvenau. Nors gyvenau audringą gyvenimą, giliai širdyje labai norėjau sukurti šeimą, tik nežinojau kaip tai padaryti, nes neturėjau aiškių vertybių. Tačiau tuomet dariau viską pilna atvira širdimi, nuoširdžiai, tikėjau tokiu gyvenimu.

Scena, privertusi atsisakyti mėsos

Vienos mano draugės, su kuria mokykloje mokėmės dvylika metų, šeima, žinojau, yra vegetarai. vėliau susipažinau dar su viena drauge vegetare. Kartu su ja vasarą  buvom pas draugus sodyboje. Savo akimis mačiau, kaip atskiria veršiuką nuo mamos ir išveža. Veršiukas rėkia, karvė rėkia, o mes „tūsinam“, alų geriam, žolę rūkom. Dar pamenu paklausiau draugų: „o kodėl jis taip gailiai verkia?“ Sako: „nes jį atskiria, išveža.“ „O kur?“, – paklausiau aš. Sako: „tikriausia į mėsinę.“ Tada man buvo šokas, susimąsčiau. Anksčiau klausimų kildavo, kodėl žmonės tampa vegetarais. Kai pamačiau šitą sceną, supratau. Manyje kažkas įvyko. Vėliau pažiūrėjau dokumentinį filmą “Earthlings”, kuriame rodoma mėsos, odos pramonės realybė: žiaurus gyvulių skerdimas, odos nuo jų lupimas ir taip toliau. Netrukus aš nustojau valgyti mėsą.

Po audringo vakarėlio – į šventyklą

Po metų vegetarizmo, vegetarės draugės sesė pakvietė mane į krišnaitų renginį, kuriame buvo švenčiamas dvasinio mokytojo gimtadienis. Renginys buvo labai gražus ir jaukus, degė žvakės, smilkalai, giedojo  giesmes, vaišino vegetarišku maistu. Visa tai paliko labai gerą įspūdį. Seniai žinojau apie krišnaitus. Kai dirbau senamiestyje, matydavau juos dainuojančius, namuose netgi Krišnos knygą iš kažkur turėjau, tačiau niekada apie juos negalvojau, neklausdavau, „o kas tai“? To vakaro metu man padovanojo knygą apie Šrilą Praphupadą. Perskaičiau. Mane pakerėjo Prabhupados tikėjimas, atsidavimas. Netrukus po to, vakarėlyje, kai visi girti sumigo, mes su drauge iš smalsumo įsijungėm youtube, pažiūrėti apie Praphupadą, ir vienam iš vaizdo įrašų Prabhupada palikinėjo kūną, mus tai labai sujaudino, verkėm.

Vėliau mane pakvietė dar į vieną renginį, kur susirinkęs jaunimas tiesiog dainavo mantrą. Paskui dar į vieną renginį. Krišnaitai, nors teisingiau būtų vadinti vaišnavai vis labiau mane traukė ir žavėjo. Norėdavau eiti padainuoti, paklausyti, tačiau senojo gyvenimo būdo dar buvo sunku atsisakyti. Pamenu  kartą, dar nepilnai atsigavusi po naktinių linksmybių, atėjau į šventyklą. Ten vyko didžiulė šventė, visi giedojo mantras, maudė Dievybes. Aišku, tuomet aš nesupratau ritualų prasmės, bet gėlės, smilkalai, maistas, ritualų grožis mane žavėjo, atrodė mistiškai.

Patirtis blaiviame festivalyje

Tuo metu turėjau širdies draugą, jis išvyko į kelionę su savo draugais ir manęs nepakvietė kartu. Man tas momentas buvo skaudus. O draugė pakvietė į krišnaitų festivalį Tytuvėnuose ir aš, galima sakyti, spontaniškai išvažiavau. Nors dabar suprantu jog atsitiktinumų nebūna. Jame susipažinau su daugiau vaišnavų, pamačiau dvasinių mokytojų, numečiau du kilogramus svorio. Ir galvojau „Vau!”. Va čia tai gyvenimo būdas. Supratau, kad net šešias dienas išgyvenau blaiviai ir man tai patiko. Pradėjau domėtis filosofija ir jos prasme.

Kai grįžau, viskas susidėliojo taip, kad pradėjau aukoti maistą Dievui, pasiėmiau “Vegetarinių valgių” knygą, kad išmokčiau gaminti daugiau patiekalų. Mano mylimiausiu patiekalu tapo sandešas – saldumynas iš panyro, žirnių miltų saldumynai, čapati, paratha, sabdži, samosa –viskas labai skanu. Po truputį pradėjau vaikščioti į šventyklą viena, jau be draugijos. Joje sutikau dar daugiau vaišnavų, kurie palaikė mane ir įkvėpė, ir taip po truputį prasidėjo mano dvasinė kelionė. Po dešimties metų vakarėlių, prasidėjo naujas gyvenimo etapas.

Vegetarizmas ir blaivus gyvenimas dar daugeliui nepažinus

Tėvai, matę mano visokių paklydimų, galvojo, kad tai eilinis užsispyrimas, tikėjosi, kad praeis. Tik po kokių 2-3 metų, kai atsirado mano vyras, jie pripažino, kad tai rimta praktika. Aštriau nei tėvai į pasirinkimą nevalgyti mėsos reagavo kiti. Iki šiol yra žmonių, kurie gąsdina, kad susirgsiu vėžiu, jei nevalgysiu. Mano mama jau ne vieną kartą buvo festivalyje ir šventykloje. Jaučiu jos palaikymą.

Draugai priėmė įvairiai, vieni nesuprato, kiti galvojo, kad tai laikina, treti palaikė. Iš kelionės grįžus širdies draugui, susitikom pasikalbėti apie mūsų situaciją. Kavinėje jis užsisakė alaus ir aš supratau, kad nebenoriu tokio gyvenimo. Draugas manęs nesuprato, kaip taip galėjau pasikeisti, ėmiau tikėti Dievu, o ne mokslu taip, kaip jis. Mes gražiai pasikalbėjom ir supratom, kad nei aš, nei jis nebegalim būti kartu. Tada prasidėjo mano gyvenimas didelėje bendruomenėje, krišnaitiškų švenčių metai.

Reikia išmokti iškęsti negandas

Labiausiai mane paveikė posmas iš „Bhagavadgitos“ apie tai, kad „laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta –  taip, kaip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.“ Matau, kaip viskas keičiasi: kūnas fiziškai, pasikeitė draugai nuo mažų dienų iki dabar, etapai: mokykla, universitetas, darbas, gyvenamoji vieta, kažkas gimsta, kažkas miršta, gyvenimo ratas sukasi. Ir jei pradedi labai jaudintis dėl to, galvoti apie tai, tada kyla kančia. Taip pat matai, kad laimės akimirkos irgi laikinos ir kad nuolat jų sieki. Todėl man tas posmas taip praktiškai suskambėjo. Ir jeigu sugebi priimti gyvenimą, jis nebekelia tiek kančių. Ypač paprasta tai padaryti, kai žinai dėsnius, kai turi žinias apie Dievą.

Praeitis – lyg nemalonus filmas

Nenorėčiau sugrįžti į praeitą gyvenimo etapą dėl to, kad vien jau fiziškai ir emociškai geriau jaučiuosi. Nenoriu pagalvoti apie pagirias, ta fizinė būsena buvo itin bjauri. Dabar jaučiuosi ir gražesnė, ir jaunesnė, ir fiziškai stipresnė. Kitas dalykas, pasikeitė mano būsena, galiu tiesiog būti viena, man patinka ramybė, kažką daryti arba nedaryti nieko. Po truputį ateina suvokimas kas aš esu, kodėl esu. O anksčiau norėjau būtinai kur nors eiti, veikti, bėgti nuo minčių. Man kartais atrodo, kad mano praeitis lyg filmas, kurį žiūrėjau prieš dešimt metų. Tiesa, yra žmonių iš praeito gyvenimo etapo, su kuriais aš bendrauju iki šiol, jie – artimi draugai.

Tada neturėjau tikslo, o dabar aš žinau, ko noriu, suprantu gyvenimo prasmę, tikslas – turėti ryšį su Dievu, jį atkurti.

Sankirtana.lt

Nuotraukos iš asmeninio R. Milienės archyvo