Atleisti ar neatleisti? (I dalis)

atleidimas

Apie atleidimo svarbą kalba visi – religijų atstovai, psichologai, įvairiausių pakraipų mokytojai. Ir atrodytų, jeigu tai taip svarbu – imi ir atleidi. Juk nepriklausomai nuo socialinio statuso, amžiaus ar piniginės storio, kiekvieno gyvenime būna situacijų, kai galvojam, jog su mumis pasielgė neteisingai, mus nuskriaudė, įskaudino, o kiekvienoje situacijoje išgyventas skausmas palieka savo pėdsaką – nuoskaudą. Ir kas žino, kiek tų pėdsakų esam sukaupę. Gali būti, kad pripėduota visai nemažai…

Suprantame ir tai, kad nuoskaudos apkartina gyvenimą, skaitėme ir tai, kad nuoskaudų energija griauna mūsų sveikatą, gali sukelti ligas. Visa tai žinome, bet kodėl ne visada lengva imti ir atleisti? Nes atleidimas – tai procesas, kuris negali įvykti „iš reikalo“. Atleisti galime tik tada, kai noras tai padaryti kyla iš brandžių apmąstymų ir veržiasi iš pačių giliausių širdies klodų.

Būna ir taip, kad mes sutinkame atleisti skubotai, nugirdę vieną ar kitą svetimą mintį, kad taip reikia daryti. Tačiau vien paviršutiniško noro tai padaryti dažnai nepakanka, nes tam, kad atleistumėm IŠ TIKRŲJŲ, reikia įdėti darbo ir pastangų, kurios neįmanomos, jeigu nėra suvokimo, dėl ko tai darome. Todėl PIRMASIS labai svarbus žingsnis – išsiaiškinti, ar esame pasiruošę atleisti, ar vis dėlto – dar ne…

Atleidimas – tai jūsų pasirinkimas

Net jeigu mes galvojame, kad atleisti esame pasiruošę, svarbu suprasti, kad sprendimas neatleisti – toks pat teisėtas pasirinkimas. Ir visai nesvarbu, ką apie tai galvoja mus supantys žmonės. Neatleisti – tai taip pat laisvė, kurią turi kiekvienas. Ir tegu ji susijusi ne su objektyviu vertinimu, o tik su mūsų interpretacijomis, bet mes turime tokią teisę – neatleisti. Neverta pasiduoti „tu privalai“, sklindančiam iš aplinkos. Neverta pasiduoti ir mūsų galvose kirbančiam „aš privalau“. Atleisti neįmanoma „iš reikalo“. Tik tada, kai ateina gilus suvokimas ir kai to prašo širdis, atleidimo procesas tampa įmanomas.

Duokite sau laiko

Blogas elgesys, nepriklausomai nuo jo trukmės, motyvų ir prigimties, sukelia gilius ir stiprius jausmus (baimę, įniršį, neapykantą, skausmą, gėdą, neviltį…). Dažniausiai mes juos nuslopiname, bet jų įtaka niekur nedingsta. Ir reikės laiko visa tai iškelti. Todėl dažnai dvasinės praktikos, siūlančios greitą atleidimą ir užsipildymą meile, nesuveikia. Ne todėl, kad jos blogos ar neteisingos. O todėl, kad mumyse nėra jokios tuščios erdvės, į kurią galėtumėm įsileisti meilę. Ką gali įpilti į indą, kuris iki pat viršaus užpildytas pykčiu, nuoskaudomis, skausmu? Todėl pirmiausia teks išsivalyti visa tai, kas sukaupta. Ir tam reikės laiko.

Tai, ką jaučiate, paverskite žodžiais ir pripažinkite viską, kas jumyse yra. „Aš nekenčiu jų už tai, kaip jie elgėsi“, „man skauda“, „man gėda“. Tai būtinas žingsnis – iškelti į paviršių visas žaizdas. O jų mes turime skirtingai, todėl nėra vieno termino, per kurį turėtų įvykti atleidimas. Juk yra skirtumas tarp žmogaus, kurį skriaudė ir mušė, ir to, kurio kažkas nepalaikė jo siekiuose būti dailininku? Greičiausiai, jų žaizdos bus skirtingo gylio ir reikės skirtingo laiko joms užgyti.

Pajausti, o ne reikalauti

Savo esme atleidimas – gan narcisizminis veiksmas. Visų pirma, jis pakelia mus mūsų pačių akyse. Mes pasijuntame geresni, nei esame iš tikrųjų. Dėl to mes dažnai ir skubame atleisti, o tiksliau – suvaidinti atleidimą. Tačiau ir džiaugsmas, kurį patiriame atleisdami ne iš tikrųjų, būna trumpalaikis. Ir už jį tenka susimokėti, jeigu mums neužtenka kantrybės išgyventi tikro atleidimo.

Tam, kad išjaustume, ar esame pasiruošę atleisti, teks sugrįžti į savo istoriją, išgyventi visus vidinius konfliktus, prieštaringas emocijas ir nevienareikšmiškus norus. Ir gali būti, kad po to mes nuspręsime, jog nenorime atleisti. Koks bebūtų sprendimas, jis bus gimęs brandžiuose apmąstymuose ir mes jį priimsime kaip sąžiningą ir teisingą sau.

Gali būti, kad tai padės mums išsilaisvinti iš įkyrių minčių ir idėjų, galbūt mes liausimės savo gyvenimą kurti priklausomai nuo kitų žmonių. Bet kokiu atveju mes nustosime gyventi savo reakcijose, nustosime kovoti, nebeieškosime būdų atkeršyti ir nebelauksime, kad kažkas mums atlygins už skriaudas. Nes tai bus mūsų sąmoningas sprendimas.

Laukite tęsinio…

Ilona Tamošiūnienė, svetainė: Drasagyventi.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!