Atleidimas – vienas iš stipriausių vaistų norint išgyti esant aukos būsenoje. Deja, nebūti auka kai kuriems žmonėms yra nepatogu. Nesunku pastebėti priežastį, kodėl žmogus, norintis išlikti auka, negali atleisti: jis turėtų atsisakyti savo aukos pozicijos.

Mes turėtume džiaugtis, kad skriauda pasibaigė. Tačiau ar mes tikrai džiaugiamės? Ne. Mes išgyvename įvykį vis iš naujo ir dažnai su dar didesniu intensyvumu ir skausmu, nei kai tai įvyko.

Pagiežos atsisakymas yra kaip ir bet koks kitas atsižadėjimas. Mes atsisakome kažko, prie ko esame prisirišę, nes pastebime, kad tai mums nenaudinga ir trukdo dvasiniam progresui.

Nuoskauda – tai ginklas, kurį naudojame norėdami nubausti kitą. Kodėl mes nepaliekame šio ginklo? Todėl, kad esame prie jo prisirišę. Tai yra nusipelnytas ginklas, kuriuo mes baudžiame savo skriaudėją.

Viešpats Buda mokė, jog prisirišimas yra kančios priežastis. Viešpats Krišna „Bhagavad-gitoje“ mokė, jog prisirišimas – tai gyvenimo materialiame pasaulyje priežastis (materiali sąmonė sukelia skausmą).

Aišku, jog materialūs prisirišimai nėra naudingi mūsų dvasiniam progresui. Ne visada aišku – tai, kad kito žmogaus baudimas, jaučiant jam nuoskaudą, yra daug didesnis prisirišimas – todėl daug žalingesnis mūsų dvasiniam progresui – nei paprasčiausias prisirišimas prie daiktų.

Martinas Hausneris (JM Mahatma prabhu),

Iš anglų kalbos vertė Gintarė Ziedelytė, svetainė: Martinsattva.wixsite.com