Kartą gyveno karalius, kuris labai žavėjosi menu. Jis rėmė visus savo šalies menininkus ir dovanojo jiems vertingas dovanas.

Vieną dieną pas karalių atvyko dailininkas ir pareiškė: „O, karaliau! Duokite man tuščią sieną savo rūmuose ir leiskite ant jos nutapyti paveikslą. Jis bus toks gražus, kokio dar nesate regėjęs. Prisiekiu, Jūsų nenuvilsiu.“

Karalius kaip tik įrenginėjo didžiulę salę galinėje rūmų dalyje, todėl atsakė: „Gerai. Tau skirsiu vieną sieną šioje naujoje salėje.“ Taip dailininkas gavo darbą, kuriuo labai džiaugėsi.

Netrukus į karalių kreipėsi kitas jaunas vyras: „O, karaliau! Prašau, leiskite man padirbėti ant priešais esančios sienos, naujoje salėje. Aš taip pat esu dailininkas.“ Karalius pasiteiravo: „Ką ketini daryti?“

Vyrukas paaiškino: „Mano valdove, aš pavaizduosiu lygiai tą patį, ką ir anas dailininkas, kuris tapys ant sienos esančios priešai. Dar daugiau, aš tai darysiu nežiūrėdamas, ką jis daro. Aš net paprašysiu, kad tarp tų dviejų sienų būtų pakabinta stora užuolaida taip, kad mes nematytume vienas kito.“

Oho, šis iššūkis atrodė neįtikėtinas. Visi karaliaus dvariškiai, įskaitant ir patį karalių bei pirmąjį dailininką, buvo suintriguoti. Karalius mėgo netikėtumus, todėl nusprendė suteikti jaunuoliui progą pasireikšti.

Jau kitą dieną salėje buvo pakabinta stora užuolaida ir abu meistrai kibo į darbą.

Pirmasis menininkas į darbą nuolat nešėsi dažus, aliejų, vandenį ir t. t. Antrasis kasdien ateidavo nešinas audeklu ir kibiru vandens.

Po mėnesio pirmasis dailininkas pranešė karaliui, kad jau baigė darbą ir nori jį parodyti valdovui. Karalius pasišaukė antrąjį dailininką ir paklausė: „Jaunuoli, kada baigsi savo darbą? Aš ketinu šį vakarą apžiūrėti pirmąją sieną.“ Vyrukas atsakė: „Mano valdove, mano siena taip pat baigta!“

Karalius išsiruošė pasigrožėti pirmojo dailininko kūriniu. Paveikslas paliko jam gilų įspūdį, tad jis atsilygino autoriui stambia suma. Po to paliepė nuimti užuolaidą ir… ant kitos sienos išvydo lygiai tokį patį paveikslą! Nuostabu! Bet tai tiesa! Visos linijos ir net smulkiausios detalės buvo lygiai tokios kaip ir ant priešingos sienos. Bet juk tas žmogus negalėjo matyti to, kas buvo kitoje užuolaidos pusėje. Tai kaip gi jis tai padarė?

Karalius panoro išsiaiškinti paslaptį. Jis apdovanojo varguolį dviguba premija. Tada pareiškė: „Jaunasis žmogau, aš tikrai labai džiaugiuosi tavo darbu. Bet tu privalai man pasakyti, kaip tai padarei?“

Vyrukas atsakė: „Tai labai paprasta! Aš tiesiog kasdien gludinau sieną! Ji sukonstruota iš balto marmuro. Šveičiau ją tol, kol ji ėmė švytėti kaip veidrodis. Todėl joje kaip veidrodyje ir atsispindi paveikslas, nutapytas ant priešingos sienos!“

Štai ką reiškia nugludinti ar apvalyti save.

Nes nugludinę savo širdis ir sielas, viduje pamatome dvasinio mokytojo ir Dievo atspindžius.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė