Archimandritas Tichonas: „Nešventi šventieji“

Skundą dėl šventiko Tėvo Jono parašė trise: Maskvos vienuolyno, kuriame tėvelis Jonas tarnavo, vyresnysis klebonas, to paties vienuolyno chorvedys ir protodiakonas. Jie kaltino Tėvą Joną tuo, kad jis buria aplink save jaunimą, nelaimina jų įstojimo į komjaunimą ir veda antisovietišką agitaciją. Tėvas Jonas buvo areštuotas. Centriniame Liubiankos kalėjime jis praleido beveik metus, vienišoje kardomojo kalinimo kameroje. Apklausų metu jį žiauriai kankino.
Kvotos metu tardomas Krestiankinas prisipažino, kad aplink jį iš tiesų buriasi nemažai jaunimo. Bet būdamas cerkvės pastorius jis negali jų išvaryti ir nustoti rodyti taip reikalingą dėmesį. Dėl komjaunimo klausimo Krestiankinas taip pat pripažino, kad neduoda palaiminimo įstojimui į šios organizacijos gretas, kadangi ji yra ateistinė ir krikščionis su panašiomis bendrijomis susidėti neturėtų. Bet štai dėl antisovietinės propagandos kaltinamasis savo kaltę neigė sakydamas, jog jo, kaip dvasininko, tokios kilmės veikla nedomina. Per visus metus Krestiankinas apklausose nepaminėjo nė vieno vardo, išskyrus tuos, kurie buvo minimi tardytojo.
Sykį tėvelis kaži kaip mums papasakojo apie savo tardytoją. Jie buvo bendraamžiai. 1950 metais abiem suėjo po keturiasdešimt metų. Ir vadino tardytoją taip pat, kaip tėvelį, Ivanu. (Pastaba: vardas Ivanas kilęs iš vardo Joanas – Jonas) Netgi tėvavardis pas juos buvo vienodas – Michailovičius. Tėvas Jonas sakė, jog kasdien pamini jį savo maldose.
– Jis visus pirštus man sulaužė! – su kažkokia netgi nuostaba kalbėjo tėvelis, keldamas savo suluošintas rankas prie pusaklių akių.
„Taip, – pamanėme mes tada, – Tėvo Jono malda, dar tokia gyvybinga, tai ne juokas!“ Buvo įdomu sužinoti to tardytojo, Ivano Michailovičiaus, likimą, už kurį taip meldėsi jo buvęs tardomasis Ivanas Michailovičius Krestiankinas.
Tam kad užbaigtų nusikaltėlio išaiškinimą, tardytojas surengė akistatą su tuo pačiu šventyklos klebonu. Tėvas Jonas jau žinojo, kad šis žmogus yra jo arešto ir kančių priežastis. Bet kai klebonas įėjo į kabinetą, tėvas Jonas taip apsidžiaugė pamatęs kolegą dvasininką, su kuriuo jie daugybę kartų kartu atliko dieviškąją liturgiją, kad metėsi jam ant kaklo!.. Klebonas nuvirto nuo tėvo Jono apkabinimo – jis apalpo. Akistata neįvyko. Bet tėvą Joną ir be jos nuteisė aštuoniems metams lagerio.
Apie vieną iš senovės šventų tėvelių buvo rašyta, kad jis nuo meilės pertekliaus apskritai pamiršo, kas tas blogis. Mes, broliai, tuo metu dažnai susimąstydavom: kodėl, už kokius žygdarbius, už kokias dvasios savybes Viešpats pasišventusiems dovanoja įžvalgumą, stebukladariškumą, padaro juos savo paslapčių regėtojais. Juk baisu net įsivaizduoti, kad prieš tą, prieš kurį atsiveria visos slapčiausios žmonių mintys ir poelgiai, bus kitokiu, nei be galo gailestingu, kiekvienam be išimties žmogui, kad jo širdis nebus pripildyta tos galingiausios, paslaptingiausios, visiems atleidžiančios meilės, kurią mums į žemę atnešė nukryžiuotas Dievo Sūnus.
Kalbant apie tėvo Jono kalėjimo istorijas, mane visada stebino, kaip jis atsiliepia apie laikus, praleistus lageryje. Tėvelis kalbėjo, kad tai buvo patys laimingiausi metai jo gyvenime.
– Nes Dievas ten buvo šalia! – su užsidegimu aiškino dvasiškasis tėvelis. Net be abejonės žinodamas, jog iki galo mes jo suprasti negalim.
– Kažkodėl neatsimenu nieko blogo, – kalbėjo jis apie lagerį. – Tik pamenu: rojus ir angelai dainuoja debesyse! Dabar tokios maldos aš nebeturiu…

Ištrauka iš knygos „Nešventi šventieji“, vertė Ernesta Litvinavičienė