Pirmoji straipsnio dalis

Radiniai, liudijantys nepaprastą šiuolaikinio žmogaus senumą, niekaip nesutelpa į paplitusius moksle spėjimus. Todėl jie iššaukia audringą ortodoksinių evoliucionistų, besistengiančių bet kokiomis įmanomomis priemonėmis juos sukompromituoti, reakciją. Pavyzdžiu gali būti radinys, atrastas 1913 metais daktaro S. Reko kasinėjimų Rytų Afrikoje metu įžymiajame Olduvaisko tarpeklyje.

Daktaras Rekas rado šiuolaikinio žmogaus skeletą labai sename sluoksnyje. Radinys išprovokavo audringus ginčus, bet 1931 metais iškasenų vietą aplankė žinomas antropologas Luji Liki ir įvertino skeleto amžių mažiausiai puse milijono metų.

Priešininkai toliau įrodinėjo, kad S. Rekas aptiko palyginti vėlyvą šiuolaikinio žmogaus kapavietę senajame sluoksnyje. O daktaras Rekas, priešingai, atkakliai tvirtino, kad savo kasinėjimus vykdė pakankamai kruopščiai ir suklysti negalėjo. Jis teigė, kad viršutiniai sluoksniai buvo neliesti. Vis dėlto kiti tyrinėtojai paskelbė, kad aptiko uolieną iš viršutinių sluoksnių toje vietoje, kur buvo rastas skeletas. Spaudžiami šių įrodinėjimų, S. Rekas ir L. Liki atsisakė tolesnės polemikos.

1973 metais antropologas R. Protčis iš Getės universiteto Frankfurte bandė nustatyti skeleto, rasto S. Reko, amžių radioizotopiniu metodu. R. Protčis nenorėjo šiam tikslui naudoti kaukolės, bijodamas ją sugadinti, todėl nusprendė ištirti kitus kaulus. Pasirodė, kad visas skeletas, išskyrus kaukolę, paslaptingai dingo iš Miuncheno muziejaus saugyklos! Vėliau buvo rastos kai kurios šonkaulių, šlaunies kaulų ir stuburo dalys, matyt, priklausiusios šiam skeletui.

Radioizotopinė analizė nustatė, kad kaulų amžius – maždaug 17 000 metų. R. Protčo nuomone, tai reiškė, kad skeletas buvo labai giliai palaidotas ir tokiu būdu iš penkto sluoksnio vidurio, kuris tada buvo Olduvajaus tarpeklio paviršiuje, pateko į antrą sluoksnį. Buvo nuspręsta, kad tai – galutinis įrodymas, jog S. Reko radinys yra tipiškas intruzyvinio palaidojimo pavyzdys, taigi žymiai jaunesnis nei buvo manyta.

Tačiau anglų mokslininkas A. Tindelis Hopvudas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp penkto ir antro sluoksnių yra tarpsluoksnis iš tvirtos klintinės uolienos. Jei skeletas buvo palaidotas nuo žemės paviršiaus (t. y. iš penkto sluoksnio vidurio), tai duobkasiams reikėjo prasiskverbti per šį klintingą sluoksnį, o tai toli gražu nėra paprasta. A. T. Hopvudas pažymėjo, kad „afrikiečių žemkasiai, naudodamiesi sunkiais metaliniais laužtuvais, per dvi dienas nenutrūkstamo darbo negalėjo iškasti aštuoniasdešimties centimetrų diametro ir metro gylio duobės.“

Klausimas taip ir liko atviras. Kartu su S. Reko liudijimu, atmetančiu intruzyvinio palaidojimo galimybę, buvo keli kiti bandymai įrodyti priešingą atvejį. Tačiau nuodugniau susipažinus su faktais kontrargumentai atrodo labai abejotini. Jų aiškiai nepakanka norint atmesti S. Reko teisumo galimybę. Svarbiausia tai, kad šiuolaikinė gamtos ir žmogaus kilmės samprata formuojama pagal radinius ir argumentus, tokius pat abejotinus ir nevienareikšmius, kaip ir S. Reko atradimas.

Luji Liki vardas susijęs ir su kitais panašaus pobūdžio archeologiniais radiniais. Vienas iš pavyzdžių – Kanamo žandikaulis, rastas pačiame giliausiame (pirmame) Olduvajaus tapeklio sluoksnyje. Komisija iš 27 ekspertų pripažino, kad žandikaulis priklauso Homo sapiens. Ta pati komisija nustatė, kad jis priklauso ankstyvojo pleistoceno epochai, tai yra jo amžius prilygsta dviems milijonams metų. Pagal šiuolaikinius duomenis, tuo laiku Žemėje tik ką atsirado Homo habilis ir Australopithecus robustus. Deja, L. Likis negalėjo nurodyti tikslios žandikaulio radinio vietos, todėl kažkoks profesorius Bosvelas, aktyviai dalyvavęs polemikoje, susijusioje su S. Reko atradimu, suabejojo L. Liki radinio tikrumu. Tai diskreditavo jo radinį archeologų akyse, nors L. Liki tebetvirtino, kad jo pirmieji aprašai teisingi.

Įdomu pastebėti, kad mokslininkų keliami reikalavimai radiniams, prieštaraujantiems visuotinai priimtiniems įvaizdžiams, žymiai griežtesni nei reikalavimai, keliami iškasenoms, kurios juos patvirtina. Imkime, pavyzdžiui, kaukolę, rastą Petralone, Graikijoje. Pagal formą ji užima tarpinę padėtį tarp Homo erectus ir Homo sapiens kaukolių. Radinio amžius 200 000–300 000 metų. Jis laikomas žmogaus evoliucijos įrodymu ir pripažintas tokio autoritetingo archeologo, kaip Dž. Guletas (radioizotopinės analizės laboratorijos Oksforde direktorius).

Tačiau ar labai patikimi faktai, pagal kuriuos nustatytas kaukolės amžius? Pats Dž. Guletas pateikia tokius duomenis: „Iš pradžių kaukolė buvo aptikta ne archeologų, o vietinių gyventojų, kurie nieko neužprotokolavo. Teko girdėti, kad kartu su kaukole buvo rastas ir visas skeletas, bet jo niekas niekada nematė. Net stratigrafinė kaukolės padėtis tiksliai nenustatyta.“ Akivaizdu, kad jei kaukolei iš Petralonos būtų keliami tokie pat reikalavimai, kaip L. Liki ir S. Reko radiniams, tai kažin ar ji būtų laikoma žmogaus evoliucijos įrodymu.

Šiuolaikinio žmogaus iškasenos senoviniuose sluoksniuose

Egzistuoja radiniai, liudijantys, kad šiuolaikinis žmogus egzistavo dar ankstesniuose perioduose. Pavyzdžiui, 1860 metais netoli Kastenodolo (Italijoje) profesorius Ragozinis, patyręs geologas, rado Homo sapiens kaukolę sluoksnyje, priklausančiame Plioceno periodui (nuo 2 iki 7 milijonų metų). Vėliau, 1880 metais, netoliese, tame pačiame sluoksnyje, buvo rasti moters ir dviejų vaikų palaikai.

Žinoma, pradžioje mokslininkai šį radinį bandė priskirti „intruzyvinio pobūdžio palaidojimui“. Vis dėlto profesorius Dž. Serdžejus, tyrinėjęs šiuos radinius 1921 m., rašė: „Skeletų dalių trūkumas ir kaulų išsibarstymas sluoksnyje atmeta galimybę, kad jie buvo palaidoti tokiame gylyje.“ Tai, kad sluoksnyje nerasta aukščiau buvusio dirvožemio žymių, taip pat paneigia intruzyvinio palaidojimo hipotezę. Nepaisant to, po neilgos polemikos radiniai iš Kastenedolos buvo užmiršti ir niekada nebeminimi moksliniuose darbuose apie žmogaus evoliuciją.

Žymus anglų evoliucionistas seras A. Keitas rašė (kalbėdamas apie radinius Kastenedoloje ir pan.): „Jei šie atradimai būtų patvirtinę mūsų lūkesčius ir liudiję mūsų išgvildentų žmogaus evoliucijos teorijų naudai, niekas nebūtų suabejojęs jų patikimumu.“

Dabar nuo faktų, patvirtinančių šiuolaikinio žmogaus ankstyvesnį negu galvota atsiradimą, pereikime prie faktų, liudijančių apie „senovinio žmogaus“ egzistavimą mūsų laikais. Paleontologų nuomone, neandartaliečiai išmirė maždaug prieš 35 000 metų, o dar labiau primityvus Homo erectus nuo „scenos“ dingo prieš 200 000–300 000 metų.

Solidžiame moksliniame žurnale „Neičur“ buvo paskelbtas įdomus pranešimas. Mokslininkas K. Stolychvo rado neandartaliečio kaukolę kapavietėje kartu su šarvų likučiais ir geležiniais iečių antgaliais. Jo žodžiais tariant, rastoji kaukolė turėjo visus charakteringus bruožus, būdingus anksčiau rastoms neandertaliečių kaukolėms. Analogiškų radinių labai daug. Štai dar įdomesnis pranešimas. Neseniai straipsnyje, išspausdintame žurnale „Antikvity“, Mira Šekli iš Lesterio universiteto (Anglija) pateikė daugybę faktų, kurie įrodo neandertaliečio egzistavimą mūsų laikais.

Jos pateikti įrodymai susideda iš liudininkų pasakojimų, pėdų atspaudų fotografijų ir t. t. Legendos ir istorijos apie almastas, arba sniego žmones, yra išplitusios po visą plačiąją Centrinės Azijos teritoriją, nuo Altajaus iki Kaukazo. Tarp pranešimų apie susitikimus su jais yra įžymių mokslininkų, sovietinės armijos karininkų ir vietinių gyventojų liudijimai. Viena iš tokių ataskaitų priklauso rusų mokslininkui zoologui V. Ch. Chaklovui. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje vienos ekspedicijos metu jis matė sugautą sniego žmogų: „Jie yra vidutinio ūgio, visas kūnas apaugęs plaukais, veidas su labai žema kakta, galingais antakiniais lankais ir sunkiu apatiniu žandikauliu be smakro. Jų ilgos rankos ir trumpos kojos su plačiomis pėdomis, be to, didysis pirštas ant kojų trumpesnis už kitus.“

Nors Mira Šekli daugybę pranešimų apie almastas laiko neandartaliečių egzistavimo mūsų dienomis įrodymu, iš liudininkų pasakojimų aiškėja, kad sniego žmonės, jei jie egzistuoja, yra žymiai menkesnio išsivystymo lygio, negu neandartaliečiai. Be to, sprendžiant iš aprašymų, jie nemoka kalbėti ir naudotis ugnimi, tai yra jie dar primityvesni nei Homo erectus.

Liudijimai, surinkti M. Šekli, akivaizdžiai iliustruoja silpnas empirinio metodo puses. Mūsų pirmoji reakcija į juos: „To negali būti“. Taip yra todėl, kad jie prieštarauja visam tam, kuo pripratome tikėti. Tačiau, vertinant objektyviai, jos tyrimai verti nė kiek ne mažesnio pasitikėjimo negu bet kokie kiti, patvirtinantys nusistovėjusią mokslinę paradigmą. Nesaistydami savęs jokiomis galutinėmis išvadomis dėl aukščiau pateiktų faktų patikimumo, pabandykim nupiešti iš jų susidarantį vaizdą.

Ar buvo evoliucija?

Jei sujungsime pačių primityviausių žmonių formų (arba į žmogų panašių būtybių) egzistavimo šiandien galimybę ir įrodymus bei radinius, liudijančius apie šiuolaikinio žmogaus senumą (kaip rūšis žmogus egzistuoja daugiau kaip 2 milijonus metų), tai gausim paveikslą, mažai primenantį įprastą evoliucijos scenarijų. Žymiai logiškesnė atrodo interpretacija, pagal kurią žmonės dabartiniame pavidale egzistavo kartu su primityviomis į žmogų panašiomis rūšimis milijonus metų, o tokios evoliucijos, kai viena forma palaipsniui virsta kita, paprasčiausiai nebuvo.

Iki šiol mes nagrinėjome faktus, kurie buvo ignoruojami ar atmetami mokslinio elito, nors ir publikuoti moksliniuose žurnaluose. Bet šalia šių palyginti neutralių ir respektabilių anomalijų egzistuoja daug faktų ir radinių, daug labiau prieštaraujančių teorinėms šiuolaikinio mokslo schemoms. Be trumpo jų paminėjimo mūsų apžvalga būtų nepilna.

Šiai kategorijai priklauso ataskaitos apie žmonių palaikus ir darbo įrankius, rastus anglių šachtose, rūdynuose ir t. t., tai yra sluoksniuose, kurių amžius žymiai senesnis negu spėjama žmogaus atsiradimo data. Panašūs faktai dažnai buvo publikuojami tokiuose žurnaluose kaip „Neičur“ ir „Scientific American“. Pateiksim vieną iš jų.

1852 m. birželį „Scientific American“ patalpino nedidelę žinutę, pasakojančią apie metalinį indą, rastą po uolienos sprogdinimo Dorčesteryje, Masačiusetso valstijoje. Žinutėje sakoma: „Subtilios jo formos, raižyba ir inkrustacija rodo, kad tai nagingo meistro kūrinis. Nuostabusis indas buvo išmestas į paviršių, sprogdinant konglomeratinį klodą 4,5 metrų gylyje.“ Pagal geologų įvertinimus, Dorčesterio konglomeratas susidarė dar prieš Kembrio periodą (mažiausiai prieš 600 milijonų metų!), kitaip sakant, dailioji vaza pasaulyje atsirado dar iki nuspėjamo pirmųjų stuburinių atsiradimo, jau nekalbant apie žmones.

Šis neįprastas radinys savaime liudija apie žmonių ar kitų panašių protingų būtybių egzistavimą geologinėse epochose, kurios, pagal dabartines mokslines teorijas, asocijuojasi su pačiomis ankstyviausiomis evoliucijos stadijomis. Mes nepradėsime tvirtinti, kad radiniai, panašūs į metalinį indą iš Dorčesterio, ką nors galutinai įrodo, nes faktai niekada nekalba patys už save: jie arba patvirtina visuotinai priimtą paradigmą, arba yra jos atmetami. Problema ta, kad visuomenėje nusistovėjusios požiūrių ir supratimų sistemos turi tendenciją nustatyti, kas gali būti įrodymu, o kas ne. Mes parodėme, kad užkietėję evoliucijos teorijos šalininkai tuoj pat atmeta bet kokius faktus ir radinius, prieštaraujančius šiai teorijai.

Aptardami kai kuriuos paleontologinius radinius, mes norėjome pademonstruoti bendrus empirinio metodo trūkumus. Mes nesistengėme įrodyti tos ar kitos evoliucijos teorijos nepagrįstumą. Juk turime reikalą su tokia mokslo sritimi, kurios pagrindinė medžiaga – akmeninis metraštis – labai fragmentiška. Todėl bet kas, norintis šios medžiagos pagrindu daryti kokius nors teoretinius apibendrinimus, turi daug ką sugalvoti, kad užpildytų esamas spragas. Antra, kaip mes pabrėžėme, akmeninio metraščio faktai nekalba patys už save, jiems reikia aiškinimų, kurie žymia dalimi priklauso nuo pažiūrų, įsigalėjusių visuomenėje. Visa tai veda prie to, kad mokslininkai bando atkurti užbaigtą praeities paveikslą fragmentinių duomenų pagrindu, o paskui visus faktus, prieštaraujančius jų darbams, paskelbia „už įstatymo ribų“. Tai veda į „dvigubą buhalteriją“: net abejotini įrodymai priimami besąlygiškai, jeigu jie patvirtina pripažintą teoriją, o faktai, prieštaraujantys šitai teorijai, kaip taisyklė, atmetami arba nutylimi, netgi jei tam nėra pakankamo pagrindo. Visa tai trukdo nustatyti tiesą apie žmogaus kilmę ir rekonstruoti senąją žmogaus istoriją empirinių paleontologijos duomenų pagrindu. Jeigu iš dabartiniu metu mums prieinamų duomenų ir galima daryti kokią nors išvadą, tai tik tokią, kad dabartinė žmogaus kilmės evoliucijos teorija, priešingai nuomonei, kurią galima susidaryti skaitant vadovėlius ir mokslo populiarinimo straipsnius šia tema, niekaip negali būti laikoma galutinai įrodyta.

Versta iš žurnalo „Origins“ (1983), išleisto ISKCON.