Ar tikite Dievu? Ar kreipiatės į Jį, kai jums nutinka kažkas baisaus: netektis, skausmas, krizės? Ar nuramina maldos, pokalbiai su Juo, tikėjimas, kad Jis, visagalis, jus globos ir saugos?

O jeigu išgirstumėte tokį Jo atsakymą pačią sunkiausią akimirką: „Ir ko jis čia puola į isterijas, tegul nemanipuliuoja manimi, palauksiu, kol išsirėks“? Kokia būtų jūsų savijauta?

Kaip jaustųsi jūsų siela, kai jos kūrėjas ją ignoruoja, šaiposi, nusisuka? Kai nepaima savo globon ir nenuramina, kad niekada nepaliks ir visada apsaugos? Kiek laiko tektų gydyti tokią psichikos traumą?

Kai matau verkiančius, rėkiančius, savęs dėl isterijos priepuolio nesuvokiančius vaikus ir šalia stovinčius tėvus, man kyla tik tokios asociacijos. Tėvai yra vaiko dievai, visam gyvenimui. Nuo jų malonės priklauso jų išlikimas, išgyvenimas šiame pasaulyje. Augantiems vaikams viskas neįprasta, nauja. Net apie save – savo emocijas ir norų gausą – jie nieko nežino, bet labai jautriai į viską reaguoja. O jų dievai negali jiems nei pagelbėti, nei suteikti apsaugos nuo jų pačių išsiliejančių per kraštus emocijų. Dar baisiau, kai vaikai yra priversti išgyventi tėvų emocijų lavinas.

Kiekvienam žmogui labai reikalingi nors kelis mėnesius trunkantys mokslai apie patį žmogų. Nuo pat jo gimimo. Kas yra emocijos, kas yra jausmai, kaip reaguoja kūnas, kokie blokai jame atsiranda, kai slopiname, draudžiame emocijoms pasireikšti, kaip jas išgyventi ir perleisti per save saugiai, kaip suvokti, kas vyksta, kaip tai priimti, nebijoti. Jei kaupiame emocijas, visada arba mums patiems, arba šalia esantiems žmonėms kyla pavojus, kad tai, kas sukaupta, prasiverš. Todėl visiems pravers žinios, kaip save pažinti, kaip apie save pranešti, taip pat – kaip priimti ir nesmerkti svetimų jausmų.

O dabar gyvename kas kaip išmano, vairuojame gyvenimus be taisyklių, susiduriame kiekvienoje sankryžoje, tačiau vis manome, kad pinigai ir išsilavinimai – mūsų išsigelbėjimas.

Būkite savo vaikams gailestingi, išmintingi dievai, kurie supranta, kad įniršio, pykčio, isterijos priepuolio metu mažas vaikas nieko nesuvokia, o logika jam kol kas išvis svetima. Tiesiog paimkite vaiką ant rankų ir leiskite jam pajusti jūsų didelį saugų glėbį, kūno šilumą, jūsų meilę. Užaugęs jis pamirš visas savo isterijas, todėl jei neparodysite jam savo meilės ir globos vaikystėje, vėliau visam likusiam gyvenimui liks tik didžiulis meilės trūkumas.

Tapkite išmintingais tėvais. Mokykitės tos išminties. Netraumuokite vaikų. Mylėkite juos ir linksmus, ir daug norinčius, ir lakstančius, ir visur lendančius, ir puolančius į isterijas. Be jokių sąlygų. Kaip patys norite, kad jus mylėtų Dievas.

Natalja Balinskaja, Laimingų moterų pasaulis

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com