Pas vieną valstietį, kuris gyveno labai vargingai, buvo ypatingo grožio baltas žirgas. Vietiniai turtuoliai ir net karalius norėjo nupirkti šį žirgą už bet kokius pinigus, bet valstietis atsisakė jį parduoti. „Kaip aš galiu išsiskirti su savo žirgu, juk jis – asmenybė! Tai ne šiaip sau kažkoks daiktas, kurį galima parduoti, jis – mano draugas, o draugai neparduodami“, – eilinį kartą atsakė valstietis turtuolių ir karaliaus pasiuntiniams, kurie atvažiuodavo pas jį su tikslu nupirkti šitą nuostabų žirgą.

Vietiniai žmonės valstietį laikė keistuoliu: gyveno vargingai, juk jis galėjo vienu akimirksniu pralobti, tereikėjo parduoti žirgą, iš kurio naudos vis tiek daug nebuvo.

Ir štai vieną gražų rytą nuėjęs į arklidę valstietis pasigedo savo žirgo. Kai apie tai sužinojo vietiniai gyventojai, visi ėmė iš jo juoktis ir šaipytis: „Kvailį tu, kvailį! Juk mes tau sakėme, kad parduotum žirgą, bet tu mūsų neklausei. Dabar jį arba pavogė, arba jis pats pabėgo. O kartu su juo „pabėgo“ ir tavo pinigai, kurių tau, pardavus tą nelemtą arklį, užtektų ir vaikams, ir net anūkams aprūpinti! Nepaklausei mūsų, štai dabar prisišaukei nelaimę“.

Valstietis, būdamas išmintingu žmogumi, atsakė: „Aš nesuprantu, kodėl jūs vertinate šią situaciją kaip nelaimę. Juk nelaimė – tai tėra jūsų požiūris ir vertinimas. Dabar mes tiesiog žinome faktą, jog žirgas dingo iš arklidės. Laimė tai ar nelaimė niekas nežino. Kodėl jūs teigiate, kad tai – nelaimė? Dabar žirgo nėra, o vakar jis buvo. Jums tik atrodo, kad tai nelaimė“. Vietiniai žmonės numojo ranka į senuką, ir pavadinę jį neišmanėliu išsiskirstė.

Praėjo dvi savaitės ir žirgas sugrįžo atgal pas senuką. Ir ne vienas, o su penkiolika laukinių kumelių. Vietiniai vėl susirinko ir jau kitaip kalbėjo: „Taip, tu buvai teisus. Visgi tavojo žirgo pabėgimas, pasirodo, buvo laimė, o ne nelaimė!“

„Ir vėl jūs savo kvailystes šnekate. Nėra jokios laimės ar nelaimės, yra tiesiog paprastas faktas: žirgo nebuvo, paskui jis sugrįžo su penkiolika kumelių. Štai ir viskas. Laimė ir nelaimė tėra jūsų prote.“ Vietiniai skirstėsi po namus sukdami pirštus prie smilkinių ir taip bandydami priminti senukui, kad jis yra pakvaišėlis, kadangi tiesiog nesugeba adekvačiai įvertinti tos laimės, kuri teko jam kartu su penkiolika atsiradusių kumelių.

Po kurio laiko valstiečio sūnus jodamas nukrito nuo kumelės ir susilaužė koją. „Kad ir kaip ten bebūtu, tu esi išmintingas žmogus“, – tarė prie senuko namo susirinkusi minia. „Mes sakėme, kad kartu su šitomis kumelėmis atėjo ir tavo laimė, o, pasirodo, tu žinojai, kad tai – nelaimė.“

„Kokia laimė? Kokia nelaimė? Tiesiog sūnaus koja buvo sveika, o dabar ji sulaužyta. Kodėl tai reikia vadinti laime ar nelaime?“, – stebėjosi senukas. „Ne, visgi tu esi nepataisomas kvailys, jei nesupranti, kad sulaužyta tavo sūnaus koją reiškia nelaimę“, ­– tai pasakę vietiniai žmonės išsiskirstė.

Staiga prasidėjo karas ir visus jaunus kaimo žmones, išskyrus šlubą senuko sūnų, paėmė ginti šalį. Žmonės vėl nusistebėjo valstiečiu: „Bet tu, senuk, esi išmintingas žmogus! Pasirodo, kai tavo sūnus susilaužė koją, įvyko laimingas atsitikimas, o mes nusprendėme, kad tai – nelaimė“.

Komentaras:

Ši istorija gali tęstis iki begalybės. Vieną įvykį keičia kitas, o mes, matuodami šiuos įvykius trumpalaikės situacijos atžvilgiu, skubame vertinti: laimė – nelaimė, gerai – blogai. Įprastai vertina mūsų protas, įpratęs į viską žiūrėti iš tokios pozicijos: maloni man ši situacija ar ne. Tačiau, kaip matome pateiktoje istorijoje, mūsų vertinimai kinta nors įvykis lieka vienas ir tas pats.

Išmintingesni arba dvasinį matymą turintys žmonės kiekvieną situaciją vertina teigiamai todėl, kad supranta, jog viskas kas beatsitiktų yra Dievo malonė. Išmintingas žmogus kiekvienoje, net ir iš pirmo žvilgsnio nelaimingoje situacijoje mato atspirties tašką. Jeigu mums gyvenime dažnai nesiseka, tai ženklas, kad kažką reikia keisti. Turime išmokti būti mokinio pozicijoje. Juk gyvenimas – tai mokykla, o mes – mokiniai.

Pagal Bhakti Vijnana Gosvamio straipsnį parengė Eldaras Gramyko