Anantara Das. Dienoraštis. Apie mirtį

war-929109_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 16 d.

Vakar gavau laišką iš moters, kuriame klausiama, kas dabar vyksta pasaulyje. Paskaitykite.

„Sveiki, Anantara. Prašau pakomentuokite, kas vyksta pasauly? Man netelpa galvoje, kaip žmonės žudo žmones? Dar svarbiau, ką aš asmeniškai galiu padaryti, paprašyti Dievo, kad šio žiaurumo sumažėtų? Ačiū jums.“

Paskaitykite vieną istoriją. Ir daug ką suprasite.

Šita istorija apie našlę, gyvatę, medžiotoją ir mirtį.

Kartą gyveno našlė. Jos vardas buvo Gautami. Ji buvo vieno brahmano, šventiko, našlė. Moteris buvo labai teisinga. Ji kiekvieną dieną atlikdavo pudžą (aukojimo ritualas) aukodama gėles ir smilkalus savo Dievybėms.

Gautami turėjo dešimties metų sūnų. Ir tą sūnų labai mylėjo. Kartą ji pasakė savo sūnui: „Sūneli, šiandien pudžai reikia miško gėlių. Nueik į mišką ir parnešk jų.“

Berniukas po mamos prašymo iš karto nubėgo į mišką. Kai miške jis pradėjo skinti gėles, iš tankmės išlindo juoda gyvatė. Gyvatė buvo karališkoji kobra. Ji – labai nuodinga.

Ta gyvatė įgėlė berniukui ir šis iš karto krito ant žemės negyvas.

Pro šalį ėjo medžiotojas, jis matė, kaip viskas įvyko. Medžiotojas pažinojo berniuką. Pažinojo jis ir nelaimingą jo motiną. Medžiotojas pakėlė berniuką ant rankų ir garsiai ištarė prakeiksmą.

Kai medžiotojas ištarė prakeiksmą, gyvatė, buvusi visai netoli, tiesiog sustingo. Medžiotojas pačiupo ją, susuko kaip virvę ir įsidėjo į pintinę. Ant vienos rankos laikydamas negyvo berniuko kūną, kitoje rankoje – pintinę su gyvate, medžiotojas atėjo prie našlės namelio.

Kai našlė pamatė berniuko lavoną, ji negalėjo patikėti savo akimis. Moteris pradėjo verkti ir apsikabinusi sūnų prarado sąmonę.

Kai ji atsigavo, medžiotojas tarė: „Savo pintinėje aš turiu tavo sūnaus mirties priežastį. Pasakyk man, kaip ją nužudyti? Jeigu nori, aš tau matant sukaposiu ją į gabaliukus. O jeigu nori, įmesiu į ugnį ir tu pamatysi, kaip ji raitysis ten iš skausmo.“

Našlė nusivalė ašaras ir pasakė: „Kvailas medžiotojau, ar mano sūnus atgis nuo to, kad tu įmesi gyvatę į ugnį ar ne?“

Medžiotojas atsakė: „Ne, neatgis.“

Moteris tarė: „Tai kam mesti ją į ugnį, kam daryti dar vieną nuodėmę? Kokia prasmė jai keršyti? Geriau paleisk ją į laisvę, tegul ji šliaužia savo keliu. Palik mane kartu su sūnumi ir leisk man jį apraudoti.“

Medžiotojas, kurio vardas buvo Ardžunaka, tarė: „Kvaila moterie, ką tu kalbi? Padaryk, kaip aš sakau. Pasakyk man, kad įmesčiau į ugnį, ir tau pačiai pasidarys lengviau, pati pamatysi. O dabar tik kankinsiesi. Juk kai mes matome, kad mūsų priešui yra blogai, tai mums palengvėja. Tada, kai matome kitų kančias, mums lengviau pakelti savas. Aš suprasčiau, jeigu tu neverktumei ir savo sūnaus mirtį priimtumei visai lengvai, ir tau taip neskaudėtų širdies. Todėl paklausyk manęs ir padaryk, kaip aš sakau, ir tau pasidarys lengviau. Leisk man sudeginti gyvatę.“

Gautami pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „Nuo keršto lengviau niekam nepasidarys. Žmogui pasidaro lengviau, jeigu jo širdis moka atleisti. Jeigu žmogus atleidžia, tada širdyje pasidaro lengva. Paleisk gyvatę. Kam daryti dar vieną nuodėmę?“

Medžiotojas vis tiek nenurimo. Jis tarė: „O argi nuodėmė užmušti gyvatę? Argi nuodėmė užmušti blogą žmogų? Ne, tai ne nuodėmė. Užmušti nuodingą gyvatę ar blogą žmogų – tikrai ne nuodėmė. Indra nužudė Vritasūrą ir dėl to gera buvo pačiam Indrai ir Vritasūrai. Ar jūs apie tai esate girdėjus? Jeigu aš užmušiu gyvatę, tai bus gerai pačiai gyvatei, bus gera tau ir gera man.“

Ir tuo metu nebeišlaikė gyvatės nervai. Gyvatė staiga tarė: „Kvailas medžiotojas. Kuo aš kalta dėl berniuko mirties? Juk aš šiaip be priežasties niekam negeliu. Kiek aš gulėjau ten žolėse ir kiek ten praėjo žmonių, aš nei vienam iš jų neįgėliau.

Tam berniukui įgėliau, nes man taip įsakė Mirtis. Aš visada vykdau jos nurodymus. Mirtis (Mritju) atėjo pas mane ir pasakė: „Įgelk jam“. Tada aš prišliaužiau ir įgėliau. Kuo aš čia kalta? Paleisk mane.“

Medžiotojas išmanė Vedas ir tarė: „Aš žinau visą filosofiją, tačiau tu irgi kalta. Mirtis, aišku, kalta, kad ji tau įsakė, bet tu buvai instrumentas Mirties rankose. Kadangi bet kokiu atveju tu buvai instrumentas Mirties rankose, aš tave užmušiu, nesijudink.“

Tada gyvatė tarė: „Aš nekalta, nes tik vykdžiau įsakymą. Argi karys, kuris kaunasi mūšio lauke, kaltas, kad jis žudo? Jis juk nekaltas, jis tik vykdo įsakymus. Todėl paleisk mane ir aiškinkis dėl berniuko mirties su pačia Mirtimi.“

Tada medžiotojas paklausė gyvatės: „O kai tu gėlei berniukui, ar patyrei malonumą?“

Gyvatė atsakė: „Tai nesvarbu, ką aš patyriau, aš buvau tik įrankis mirties rankose.“

Kai buvo ištartas Mirties vardas, pasirodė pati Mirtis. Ji pradėjo ginčytis su gyvate.

Mirtis tarė: „Dėl ko mane kaltinate? Argi manote, kad pati susigalvoju ir įsakinėju, ką žudyti, o ko ne? Aš tik esu Laiko (Kala) rankų instrumentas.“

Tada jau gyvatė pradėjo teisintis: „Na, gal tada tu ir esi instrumentas Laiko rankose, tačiau aš taip pat esu instrumentas tavo rankose.“

Medžiotojas pažiūrėjo į visus tris ir tarė: „Gerai. Gyvatė kalta ir aš tuo neabejoju. O tu, Mirtie, taip pat kalta ir su tavimi taip pat reikia išsiaiškinti.“

Mirtis tarė: „O aš čia prie ko? Aš einu ten, kur man nurodo Laikas. Aš neinu ten, kur man neliepia. Be reikalo neisiu pas kažką ir gyvybės tikrai neatimsiu, kol man iš aukščiau to neįsakys.“

Medžiotojas sako: „O tau smagu, kai ateini pas kažką ir vykdai savo pareigas? Kai pasiimi kieno nors gyvybę?“

Mirtis sako: „Ne, aš tik vykdau pareigas.“

Tuo metu pasirodė Laikas.

Laikas tarė: „Ko tau reikia, medžiotojau? Kokią čia filosofiją nagrinėjate? Paleisk gyvatę, ji tikrai neturi nieko bendro su berniuko mirtimi. Paleisk ir Mirtį. Ji taip pat nekalta. Ir aš pats su šiuo įvykiu neturiu nieko bendro. Tiesiog vykdau savo pareigas ir tiek. Aš tiesiog darau viską, ką privalau daryti pagal to berniuko karmą. Tokia buvo berniuko karma, tad aš įsakiau Mirčiai jį pasiimti. Mirtis įsakė gyvatei. Ir gyvatė įgėlė. Todėl paleisk visus. Niekas čia nekaltas.“

Gautami, žiūrėdama į visus, tarė: „Medžiotojau, paleisk gyvatę, tegul ji sau šliaužia. Ji tikrai turi savų reikalų. Paleisk Mirtį ir Laiką. Jie taip pat turi savų reikalų. Aš, klausydamasi visų čia esančių, viską supratau. Iš tikrųjų dėl visko kalta aš pati. Aš kalta, kadangi kažkada pridariau nuodėmingų poelgių ir dabar viskas sugrįžo atgal.“

Tada Laikas tarė: „Niekas iš jūsų čia nekalti. Kaltas pats berniukas. Pažiūrėkite į praėjusį berniuko gyvenimą ir viską suprasite.“

Tada visi pamatė negyvo berniuko praėjusį gyvenimą. Berniukas praeitame gyvenime buvo suaugęs vyru, kuris vieną naktį įsilaužė į kaimyno namą. Tą kaimyną dabartinis berniukas nužudė ir pasiėmė jo pinigus. Mirdamas kaimynas labai pyko ant berniuko ir prisiekė atkeršyti. Šiame gyvenime nužudytas kaimynas atgimė gyvate, nes niekaip negalėjo pamiršti kaimyno padarytos skriaudos, o žmogžudys atgimė Gautami sūnumi. Laikas, veikdamas pagal Visatos teisingumo dėsnius, patenkino nužudyto kaimyno norą ir leido jam kaip gyvatei nužudyti berniuką.

Šio pasakojimo esmė ta, kad viskas, ką mes gyvenime padarome, kažkada sugrįžta mums. Todėl visada turime pasverti kiekvieną savo poelgį, kiekvieną savo žodį ir net kiekvieną savo mintį. Toks amžinos karomos dėsnis.

Ar aiškiau dabar dėl to, kas vyksta pasaulyje?

Kad būtų dar aiškiau, prisiminkite viduramžius. Tiesiog dviejų tūkstančių metų istoriją po Kristaus gimimo.

Kiek kartų žmonės kariavo, kiek kartų jie vieni kitus žudė žiauriausiais būdais.

Prisiminkime Pirmąjį pasaulinį karą.

Prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą.

Prisiminkime koncentracijos stovyklas, lietuvių tautos trėmimus, kitų tautų trėmimus.

Kaip manote, ar tie padaryti poelgiai kažkur dingsta?

Atsakau – NE, NE, NE…

Dievas nesikiša į eilinių žmonių gyvenimą. Jis tiesiog kiekvienam iš mūsų dovanojo laisvę. Mes patys norėjome tos laisvės. Ir dabar kiekvienas norime. Tačiau ta mūsų įsivaizduojama laisvė yra tikrų tikriausiai nelaisvė. Nes mes nelaisvi savo noruose.

Žmonės patys kuria šį materialų pasaulį. Matote, kiek atsiranda žmonių, kurie nori masiškai žudyti kitus, o paskui ir patys nusižudo. Toks jų noras. Ir, pagal aukščiausius materialios Visatos dėsnius, kiekvienai gyvai būtybei yra suteikiamas šansas įgyvendinti visus savo norus. Tai – irgi Dievo meilė. Tiesiog kai kurie žmonės turi skonį žudymui. Aišku, jie neįsivaizduoja, kokios bus karmos pasekmės. Kokios yra karmos pasekmės už žudymą, aš parašiau pasakojimo apačioje.

Moteris, parašiusi laišką, klausia: „Dar svarbiau, ką aš asmeniškai galiu padaryti, paprašyti Dievo, kad šio žiaurumo sumažėtų?“

Matot, jūs prašysite Dievo, kad Jis neleistų žudyti, tačiau kiti kaip tik ir žudo, nes jie nori įtikti Dievui. Jie mano, kad aš ar jūs esame bedieviai ir ne tą Dievą tikime. Jeigu jūs pakliūtumėte į Siriją, Iraną ar netgi į Prancūziją dabar, per žudynes, tai niekas net neklaustų, ar jūs tikite Dievą. Tiesiog nužudytų ir tiek. Tačiau, pagal karmos dėsnius, mes visi reikiamu laiku atsiduriame reikiamoje vietoje.

Todėl šis pasaulis skirtas mums pasitenkinti. Čia – „mažų vaikų žaidimo aikštelė“. Ir čia visi „žaidžia“. Vieni kariauja, kiti prekiauja, treti sportuoja, ketvirti ilsisi, penkti augina vaikus. Ir visa tai suaugusių, tačiau „mažo sąmoningumo“ žmonių žaidimų aikštelė.

Todėl Jūs negalite pasakyti verslininkui, kad jis neprekiautų. Verslininkas nesuvoks to. Aišku, jis gali prekiauti, tačiau turi žinoti, kam skirti pinigus. Jūs nepasakysite žmonėms, kurie skrenda į Egiptą „pasideginti“, kad jie neskristų. Jie jus išvadins beprote. Jie, aišku, gali skristi ir būti prie jūros, tačiau turi žinoti, ką ten reikia daryti. Bet jie nežino, todėl gyvena nuodėmingą gyvenimą. Už tai jie vėl kaupia sau negatyvią karmą.

Taigi, niekas nenorės atsisakyti dabartinės savo veiklos. Visi mano, kad jie daro labai rimtus ir reikalingus darbus. Tačiau, žiūrint iš dvasinio plano, iš karminių reakcijų, visi jie – „neišmanėliai“ ir „maži vaikai“, jeigu savo veiklos nesusieja su tarnyste Dievui. Dievui nereikia žmonių žudymo. Nėra tokio Dievo, kuris reikalautų nužudyti žmogų, jeigu jis tiki ne tą Dievą ar išvis netiki. Jūs galite ir netikėti Dievo. Dievas nenužudys jūsų už tai, nes Jis jus amžinai myli. Tačiau žmonės gali jus ar mane nužudyti. Tik žmonės, bet ne Dievas.

Reziumė. Jūs pati pilnai atsiduokite Dievui ir taip pasikeis dalis pasaulio. Jeigu dar kažkas prisijungs prie jūsų, tai atsiras dar daugiau šviesos. Tik keisdami save mes galime pakeisti šį pasaulį.

Aš jus myliu.

Anantara Das. Svetainė: Anantara.lt

Pasidalinkite su kitais!