Anantara das. Išmintis

baby-784608_960_720

Kartą vienoje šeimoje susirgo mažas vaikas ir vyras su žmona nusprendė kreiptis pagalbos į Gurų (dvasinį mokytoją), kuris gyveno netoli jų kaimo.

Vyras su žmona pasiėmė vaikelį ir patraukė pas Gurų. Paskui juos patraukė ir beveik visas kaimas, nes žmonėms buvo įdomu pažiūrėti, kaip Guru gydys prie mirties esantį kūdikį.

Guru apžiūrėjo tą vaiką ir pasakė, kad vaiką išgydys keliais mantros žodžiais.

Kaimiečių minioje, kuri lydėjo šeimą, atsirado vienas skeptikas, kuris garsiai pradėjo šaukti, kad jokie žodžiai pagyti vaikui nepadės. Tas skeptikas šaukė, kad reikia tikro gydytojo ir tikrų vaistų.

Mokytojas pasisuko į tą skeptiką ir tarė:

– Tu, tokiuose dalykuose neturi jokio supratimo. Iš esmės tu esi visiškas kvailys.

Po šių mokytojo žodžių skeptiko veidas visiškai pasikeitė. Jis visas paraudonavo ir pradėjo drebėti iš pykčio. Tačiau kol skeptikas ieškojo žodžių, kuriais galėtų kažką pasakyti mokytojui, Guru ramiai jam tarė:

– Jeigu keli mano žodžiai tavyje sukėlė tokį karštį ir pyktį, tai kodėl kiti mano pasakyti žodžiai negali išgydyti to vaikelio?

Moralė

Daugelį dalykų mes vertiname paviršutiniškai, nesuprasdami nei tų dalykų kilmės, nei veikimo principo.

Todėl prieš ištariant bet kokį žodį reikia nuoširdžiai pagavoti ir savęs paklausti:

– Ar aš turiu kvalifikaciją kažką įvertinti, kad galėčiau pasakyti, jog turi būti taip, ar kitaip?

Pasidalinkite su kitais!