Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Kovo 11 diena

Sveiki, mielieji. Sulaukiau ryto Vrindavane. Jis man prasidėjo anksčiau negu Lietuvoje, nes laiko skirtumas 3,5 valandos. Kėliausi ketvirtą valandą ryto, Lietuvos laiku tai puse pirmos nakties, todėl jaučiausi kažkoks labai pavargęs. Ir tik dabar suprantu, kad dar nespėjau adaptuotis. Visą naktį šalau, bet nebuvo jėgų atsikelti ir kažką užsikloti.

Tačiau valia šįryt nugalėjo ir aš pusę penkių ryto išėjau į parikramą (maldininkų kelionę) aplink Vrindavaną. Jau ankstesniuose savo reportažuose esu rašęs, kad parikramos ilgis apie 10 kilometrų ir ta kelionė užtrunka apie 1,5–2 valandas, priklausomai nuo ėjimo tempo.

Šiandien rytas buvo šaltas, nes vakar pavakarį labai lijo. Todėl išėjau ne basas, kaip visada, o su lauko basutėmis. Ir padėkojau už tai Dievui, nes visas kelias buvo šaltas ir purvinas. Nežinau kaip būčiau ėjęs basas, nes su basutėmis tamsoje nuolat įžengdavau į balas, kurios susiformavo po vakarykštės liūties.

Dar niekada nebuvau matęs tokio Vrindavano po liūties. Visada kelias būdavo sausas ir švarus. O šį kartą jis priminė mūsų Lietuvos kaimo keliukus, po žiemos, kai juos išvažinėja traktoriai ir mašinos. Aš ėjau ir galvojau, ką man primena Vrindavanas? Ir tada supratau. Jis primena mano vaikystę, kai kaimuose dar nebuvo asfalto, šviesos ir kai kur nors reikėdavo išeiti, prireikdavo autis guminius batus.

Ir šį kartą viskas atrodė taip pat. Tik tai buvo ne Lietuva, o Indija, Vrindavanas.

Aš ėjau, slidinėjau ant dumblino asfalto ir meldžiausi. Aš ėjau prie kiekvieno Vrindavano medžio, prie kurio tik buvo galima prieiti ir prašiau: „Padėk man pamilti Krišną, padėk, prašau Tavęs“. Medžiai gavo Dievo malonę ir gimė šventoje Vrindavano žemėje. Jie jau – dvasiniame pasaulyje. Jie patenkino Viešpatį ir Viešpats juos pasiėmė pas save. Jie nuolankūs Jo tarnai. Jie – Kalpa Vrikšos – norų išpildymo šeimininkai.

Eidamas prie kiekvieno iš jų ir glausdamas savo kaktą prie kamieno aš turėjau viltį, kad jie mane išgirs. Aš vis dar tikiuosi, kad jie išgirdo, kad jie manęs pasigailės ir mano širdyje sužadins meilę Dievui.

Aš ėjau ir ėjau kilometras po kilometro kartodamas Mahą mantrą ir glausdamasis prie kiekvieno Vrindavano medžio, kai staiga pamačiau iš tamsos išeinant valstietį. Jis vilkėjo paprastas kelnes ir megztinį, buvo basas. Priėjęs prie Vrindavano parikramos kelio, jis visu ūgiu ant jo išsitiesė. Tai pagarba šventam keliui, pagarba tiems, kurie ėjo, eina ir eis tuo keliu.

Aš tik klaupiausi prie to kelio, o jis atsigulė. Jis nežiūrėjo ar išsiteps rūbus ant to šlapio ir purvino asfalto, ar ne. Jis kaip lazda krito ant žemės ir pagarbino Viešpatį. Oi, kiek man dar toli iki nuolankumo!

Vėliau tas žmogus atsistojo ir pradėjo garsiai visu balsu šaukti – ištęstai giedoti: „Šriiiiiiiiiiiiiiii Radheeeeeeeeeee, Šriiiiiiiiiii Radheeeeeeeeeeee, Šriiiiiiiiii Radheeeeeeee“.

Jis ėjo priekyje, o aš ėjau už jo. Ir jis visą kelią garsiai garsiai šaukė Radharanės vardą.

Jis šaukėsi Radharanės, kaip vaikas šaukia savo mamą, kai nori, kad ji ateitų pas jį.

Jis šaukė su ilgesiu. Kada, Viešpatie, aš Tavęs taip šauksiuosi?

Aš ėjau ir garsiai kartojau Maha mantrą. Taip, tai buvo garas, bet ne iš pačių širdies gelmių. Aš ėjau purvinu keliu, pro šalį važiavo traktoriai, mašinos ir buvo visiškai tamsu. Pakelėje dar miegojo žmonės, šunys ir karvės.

Gal pirmą kartą Vrindavane parikramą ėjau neskubėdamas. Supratau, kad reikia sustoti. Sustoti laike ir nusileisti giliai į savo širdies gelmes. Reikia ten ieškoti Krišnos, reikia ten surasti save.

Palaipsniui žmonių, einančių parikramos keliu, pradėjo daugėti. Jų daugėja todėl, kad parikramą galima pradėti bet kurioje vietoje. Tik vėliau reikia sugrįžti iki tos vietos, nuo kurios ji buvo pradėta.

Vėliau iš šalies išniro berniukas. Jam buvo apie dvylika metų. Jis irgi ėjo basas. O, pagalvojau, juk tokie berniukai pasirodydavo šventiesiems Vrindavano gosvamiams. Tik šie berniukai dažniausiai būdavo pats Krišna. Bet ne… pagalvojau aš, – tas berniukas tikrai ne Krišna. O gal? Aš nesuspėjau eiti paskui jį ir jis kažkur taip priekyje ir pradingo.

Tada pamačiau priekyje einantį vienuolį, visai seną. Jie ėjo pasiremdamas lazda, tačiau, kas buvo keisčiausia, kad visa jo dešinės kojos pėda buvo nusukta į priešingą pusę. O, pagalvojau: šis žmogus nuo gimimo yra invalidas ir vis tiek eina šventu keliu.

Taip aš per daugiau nei dvi valandas apėjau visą Vrindavaną.

Šį kartą sunkiai, tačiau apėjau.

Vrindavanas nepakartojamas. Čia kitokie medžiai, kvapai, žmonės, santykiai… Viskas čia kitaip negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus. Ir kiekvienas čia ieško santykių su Dievu.

Dievas su mumis visais turi santykius, tik mes niekaip nesuvokiame, kad už visko stovi Jis. Aš kasdien pastebiu Jo veikimą, kai Jis kažką tokio padaro… tik dar nesugebu atiduoti savęs viso, kaip Jis atiduoda save.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš svetainių News.vrindavantoday.org ir Imgrum.org