Anantara das. Dienoraštis. Viešpaties kantrybė

pexels-photo-6000934

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Kovo 18 diena

Vrindavanas, Indija

Sveiki, mielieji.

Šiandien noriu pasidalinti viena gražia istorija, kuri vadinasi „Krišnos kantrybė“. Paskaitykime.

Kartą dvasiniame pasaulyje Narada Munis (išsivadavęs iš šio materialaus pasaulio išminčius) bendravo su Krišna (Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu).
Narada Munis paklausė:

– Viešpatie, ką Tu galėtum padaryti dėl savo mokinių?

– Dėl savo atsidavusiųjų aš pasiruošęs padaryti viską, – atsakė Krišna.

Narada Munis labai apsidžiaugė ir pagalvojo, kad Jis – pats geriausias iš visų atsidavusiųjų, kadangi visą laiką kartoja šventus Dievo vardus ir gieda Dievui įvairias giesmes.

Narada nuolat kartoja Mahą-mantrą: Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė, Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė.

Tačiau Krišna tarė Naradai Muniui:

– Net negalvok apie tai. Geriau nusileiskime į Žemę.

Jie atkeliavo į Žemę ir persirengė taip, kad niekas jų nepažintų. Tada užėjo į vieną šventyklą ir apsimetė pagyvenusiais ir sergančiais žmonėmis. Jie ėmė prašyti vandens, kad galėtų numalšinti troškulį. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo šventikas. Tačiau jis labai skubėjo atlikti Viešpaties garbinimą.

Krišna su Narada Muniu kreipėsi į šventiką sakydami:

– Mes tokie ištroškę, būk geras, duok mums vandens atsigerti.

Ir šventikas praeidamas sušuko:

– Eikite šalin, aš neturiu laiko čia su jumis kalbėti, jūs mane užteršite.

Ištaręs šiuos žodžius šventikas įėjo į altorinį kambarį atlikti garbinimą.

Po to į šventyklą užėjo caras, kurį lydėjo didžiulė svita. Ir Krišna su Narada Muniu paprašė caro, kad jis duotų jiems atsigerti.

Caras iš karto įsakė sargybai tuos du senius išvaryti iš šventyklos į lauką, nes tokiems šventykloje ne vieta.

Trečias į šventyklą užbėgo vagis, kuris bėgo nuo policijos. Įbėgęs į šventyklą vagis pamatė du senus keliauninkus, kurie trokšte troško vandens. Vagis pasigailėjo jų ir tarė:

–  Palaukite.

Vagis nubėgo prie upės, tačiau nubėgęs susivokė, kad neturi jokio indo vandeniui, kurį galėtų nunešti dviem seniems žmonėms. Tada jis nusivilko savo marškinius, pamerkė į vandenį ir nunešė tiems senukams.

Sugrįžęs prie jų, jis išgręžė marškinius, kad tokiu būdu Krišna ir Narada galėtų atsigerti.

Ir tada Krišna tarė Naradai Muniui:

– Kaip tu galvoji, kuris iš jų yra tikras mano atsidavęs?

O kaip galvojate jūs?

Žinoma, vagis.

Taip, šventikas galvojo apie Dievą, bet jis – pilnas puikybės.

Caras taip pat galvojo apie Dievą, bet jo protas buvo užterštas visokiausiais reikalais ir jis nebuvo tyras.

O vagis, kuris žinojo, kad jį persekioja policija, kuris galvojo tik apie tai, kaip jam nuo jų pasislėpti, turėjo tyrą širdį.

Todėl ir sakoma, kad užtenka ištarti nors vieną kartą Viešpaties vardą, bet tyrai, su meile ir Jis būtinai ateis pas jus.

Net, jeigu jums nepavyks šį gyvenimą, pavyks kitą gyvenimą, trečią, dešimtą ar net šimtąjį gyvenimą.

Svarbiausia tęsti dvasinę praktiką, stengtis ir niekada neužmiršti, kad mes išėjome iš Jo, kad Jis glūdi kiekvieno iš mūsų širdyse ir galų galiausiai savo kelio pabaigoj mes vėl sugrįšime pas Jį.

Su meile.

Anantara das.