Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Gegužės 16 diena

Sveiki, mielieji, šiandien paskaitysime ilgą laišką ir pabandysime padėti tai asmenybei, kuri visa šį laišką parašė ir į jį sudėjo savo išgyvenimus. Taigi, skaitome.

„Labas vakaras. Nors suprantu, kad mano bėdų už mane neišspręsite, tačiau noriu sulaukti jūsų nuomonės, kaip mano situacija atrodo iš šalies. Taigi, visą gyvenimą, nors ir esu tikinti, jaučiau kažkokį liūdesį. Buvau nepasitikinti savimi, stokojau meilės, jaučiausi nepripažinta, nesuprasta, nuolat viduje išgyvenau baimę, kažko neapčiuopiamo, kažkokios minties, jog niekas manęs neišgelbės. Pastaroji mintis skamba tikrai nelogiškai, tačiau, taip jaučiausi. Prieš metus laiko pradėjau eiti savęs paieškos keliu, kurio metu atsivėrė daug dalykų – drįsau pažvelgti į tamsiąją savo pusę, analizavau vaikystę. Supratau, jog negavau pakankamai meilės iš tėvų, nors jie tikrai buvo rūpestingi ir mūsų šeima atrodė tokia pati, kaip ir kitos šeimos. Supratau, jog tėvai man neperdavė teigiamos savęs ir pasaulio vertinimo nuostatos. Vis jaučiu tą meilės stoką iš mamos pusės.Tačiau taip pat supratau, jog kaltinti tėvus dėl dabartinių savo būsenų yra kvaila, vaikystės vis tiek nepakeisiu. Reikia atleisti už tai ir judėti toliau. Tačiau man taip sunku priimti save tokią, kokia esu, nuolat nuvertinti, bijoti ištarti žodį prie nepažįstamų. Tačiau tokia mano būsena, kuriam laikui, buvo pasikeitus – pagal mainų programą išvykau studijuoti į Italiją pusmečiui, vėliau ir antram. Ten išgyvenau patį geriausią gyvenimo laiką – išmokau susitaikyti su savo trūkumais ir laikiausi nuostatos – na jei nieko negaliu pakeisti, tai bent jau džiaugsiuosi dabarties akimirka. Ir ši nuostata, diena iš dienos mane darė vis laimingesnę. Sutikau daug nuostabių žmonių, patyriau daug pilnų laimės akimirkų, atskleidžiau savo savybes, kurių nemaniau turinti. Gyvenau tokį visokio gėrio pilną gyvenimą, jog negalėjau patikėti, kad viskas gali šitaip keistis, kad galima būti tokiu laimingu žmogumi, jausti tiek meilės kiekvieną dieną. Viduje pradėjau jausti kažkokį jausmą, jog meilė yra įmanoma, jog aš galiu būti mylima. Grįžau atgal į Lietuvą tęsti studijų. Pamažu visas negatyvas, kurį palikau čia, sugrįžo. Vėl pradėjau jausti širdyje keistą nerimą, nepasitikėti savimi, į viską jautriai reaguoju. Pastaruoju metu esu labai sumišusi, nežinau, kaip vėl reikia gyventi šia akimirka, kaip pasitikėti savimi. Ar susitaikyti ir priimti save tokią, nepasitikinčią ir išsigandusią, ar kovoti su tuo, mažinti nerimą, stiprinti meilę sau, nes žinau, kad galiu būti ir kitokia, kokia buvau ten. Taip pat nesu tikra dėl savo pašaukimo. Studijuoju specialybę, susijusią su vaikais. Šiuo metu atlieku praktiką, tačiau kasdien ten einu su nerimu, mintyse galvoju: „O kas, jei tai ne man? O kas, jei visą gyvenimą turėsiu dirbti šį darbą, bet nesijausiu laiminga?“ Įvairios mintys kamuoja be perstojo, jaučiu kartais padažnėjantį širdies plakimą ir suprantu, jog niekur nuo savęs nepabėgsiu, nors, atrodo, kartais norėtųsi elementaraus, paprasto, ramaus buvimo tiesiog su savimi, žinojimo, kad esu vertinga, einu savo keliu. Taigi, daug problemų suguldžiau į vieną laišką, tikiuosi, jog rasite laiko panagrinėti ir atsakyti į mano klausimus. Nuoširdžiai jums dėkoju.“

Atsakymas

Kaip ir sakiau, laiškas labai ilgas, todėl pabandysime jį sutrumpinti tam, kad jis mums taptų suprantamesnis.
Kuo skundžiasi ši mergina?

1. „Taigi, visą gyvenimą, nors ir esu tikinti, jaučiau kažkokį liūdesį, buvau nepasitikinti savimi, stokojau meilės, jaučiausi nepripažinta, nesuprasta, nuolat viduje išgyvenau baimę, kažko neapčiuopiamo, kažkokios minties, jog niekas manęs neišgelbės.“

Tikinti jūs esate formaliai. Jeigu žmogus turi ryšį su Dievu, tai jo jokie sunkumai nesudaužys. Toks žmogus visur matys Dievo veikimą. Ar jis gaus kažką iš gyvenimo, ar gyvenimas iš jo kažką atims, tikrai tikintis žmogus išliks ramus, nes jis supranta, kad čia veikia dvi Dievo rankos. Viena – duoda, kita – atima, bet tomis rankomis žmogaus gyvenimą valdo ta pati Asmenybė. Čia paaiškinimas visiems žmonėms.

Jeigu visą gyvenimą taip jaučiatės, nes taip parašėte, tai reiškia, su tokia nuotaika, tokia psichine sąmone jūs ir „numirėte“ praeitą gyvenimą. Tai reiškia, kad praeitas gyvenimas jums niekuo nebuvo geresnis negu šitas.

2. „Supratau, jog tėvai man neperdavė teigiamos savęs ir pasaulio vertinimo nuostatos. Vis jaučiu tą meilės stoką iš mamos pusės.“

Šiuo atveju jūs esate teisi, bet ir pati rašote, kad tėvų nėra kuo kaltinti.

Reikia suvokti, jog ką jau jie galėjo, tą jums atidavė. Daugiau jie savo vidinių turtų perduoti jums, matyt, negalėjo. Toks jau buvo jų sąmoningumas.

3. „Tačiau tokia mano būsena, kuriam laikui, buvo pasikeitus – pagal mainų programą išvykau studijuoti į Italiją pusmečiui, vėliau ir antram. Ten išgyvenau patį geriausią gyvenimo laiką – išmokau susitaikyti su savo trūkumais.“

Jūs save pamatėte kitokią, kai pasikeitė gyvenamoji vietą ir aplinka, kuri jus supo. Italijoje daugiau Saulės, daugiau teigiamos energijos jau iš pačios gamtos. Antra, ten žmonės bendrai labiau atsipalaidavę, nes yra daugiau vidinės laisvės, mažiau kas kreipia dėmesį į išorinius dalykus.
Čia, Lietuvoje, jūs suvaržyta ir čia jūsų sąmonę neigiamai veikia viskas: pati savimi nepatenkinta, nepatenkinta mokslais, draugais, buitimi, vienu žodžiu – viskuo.

Kodėl taip?

Todėl, kad čia atidirbinėjate savo karmą. O karma – tai bausmė. Bet jus buvo išleidę atostogų.
Pamąstykite, jeigu labai sunku ir nepakeliama, gal jūsų vieta – Italijoje. Gyvenimo esmė – kad jūs norėtumėte gyventi ir kurti, kad pasijaustumėte tikrai laiminga ir esanti savimi.

4. „Grįžau atgal į Lietuvą tęsti studijų. Pamažu visas negatyvas, kurį palikau čia, sugrįžo. Vėl pradėjau jausti širdyje keistą nerimą, nepasitikėti savimi, į viską jautriai reaguoju.“

Matot, to laikotarpio, kurį praleidote Italijoje neužteko, kad jūs iš esmės pasikeistumėte, kaip asmenybė. Jūs tiesiog pabuvote komforto zonoje ir viskas baigėsi. Tai reiškia, kad jums reikia „perstatyti visą savo gyvenimo namą iš naujo, ant naujų pamatų“.

Ką tai reiškia?

Surasti naujas gyvenimo vertybes. Išmokti gyvenime tarnauti ir duoti. Tarnauti ir duoti nepriklausomai nuo to, kur gyvenate ir kokį darbą bedirbate. Ieškokite aplinkos, kur galėtumėte laisvalaikiu daryti gerus darbus. Eikite į senelių namus, vaikų namus, į bažnyčią, į šventyklą ir sakykite, aš noriu jums padėti.

Taip išsijudinsite ir pasijausite kažkam reikalinga. Iš pradžių bus nejauku, bet paskui pamatysite, kad tarnystė žmonėms teikia didžiulę vidinę dvasinę palaimą. Ir taip išmoksite atsipalaiduoti ir priimti save.

5. „Taip pat nesu tikra dėl savo pašaukimo. Įvairios mintys kamuoja be perstojo, jaučiu kartais padažnėjantį širdies plakimą.“

Žmogaus pašaukimas turi būti vienas – pažinti save ir susigrąžinti prarastus santykius su Dievu. Tai – pagrindinis pašaukimas.

Pašaukimas dėl darbo yra sunkesnis.

Kol esate jauna, turite rimtai apsvarstyti savo galimybes ir siekti tokios veiklos, kur galėtumėte kurti, o ne dirbti. Kurti galima bet kokiame darbe, nes, iš tikro, už sąvokos „darbas“, reikia matyti santykius su žmonėmis. Todėl kurkite santykius su žmonėmis, o koks darbo pobūdis, tai neturi jūsų jaudinti. Bet tol, kol yra žemas sąmoningumas, jus gąsdins bet koks darbas.

Todėl, proto nusiraminimui, kasdien melskitės. Garsiai melskitės ir tada nebebijosite garsiai su žmonėmis kalbėti. Garsiai meldžiantis nurims jūsų protas ir pradings baimė.

Jeigu sunku ir nėra kur realizuoti savęs laisvalaikiu, ateikite pas mane, aš jums duosiu tarnysčių visam gyvenimui.

Aš linkiu jums tik laimės.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė