Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Spalio 18 diena

Sveiki, mielieji. Vrindavane dabar pusiaudienis. Iš pat ryto dariau Jagją (ypatingas ugnies ritualas), kuri buvo skirta trims šį pasaulį palikusiems dabar jau buvusiems lietuviams. 

Aišku, siela neturi tautybės, lyties, svorio, namų, giminių. Tačiau, kai patenkame į kažkokią materialios Visatos erdvę, mes priprantame prie vienokių ar kitokių gyvenimo sąlygų ir sakome, kad esame tokie ir tokie.

Į Vrindavaną aš pats, asmeniškai, atvežiau dviejų žmonių pelenus, o trečius atvežė viena šeima iš Londono.

Todėl šiandien visa mūsų grupė, kurią sudaro daugiau negu keturiasdešimt žmonių, susirinko į Jagją pasimelsti už tuos, kurių kūnai pelenų pavidalu pasiekė Vrindavaną. Visa mūsų grupė labai labai draugiška ir kiekvienas stengiasi kuo galėdamas padėti kitiems. Kažkas pririnko malkų, kurių reikėjo ugnies kūrenimui, kiti pargabeno smėlio nuo Jamunos upės, treti paruošė grindų dangą, kad žmonėms būtų patogu atsisėsti, kažkas nuplovė vaisius ir taip toliau. Ir, žinoma, visi gražiai giedojo.

Aš sėdėjau prie ugnies altoriaus, o priešais mane stovėjo jau buvusių žmonių nuotraukos. Aš prašiau visų dalyvavusiųjų pasimelsti, kad kažkam buvę artimi žmonės grįžtų pas Dievą arba bent gautų geresnį gimimą kitame gyvenime. Gimimą, kuriame jie išgirstų apie Dievą ir galėtų kitą gyvenimą grįžti namo.

Tai, kad jų kūnai (dviejų dalinai) jau pateko į Vrindavaną reiškia, kad Viešpats jiems labai maloningas. 

Mes aukojome ryžius ir savo maldas visas dvi valandas.

Po to vežėme pelenus prie Jamunos upės. Mūsų grupė juos lydėjo su giesmėmis. Jamunos upės viduryje aš išpyliau dviejų buvusių žmonių palaikus, o trečius savo mamos palaikus į Jamuną išpylė Vytautas su savo žmona.

Geriausiai suvokti gyvenimo svarbą galima žiūrint į žmogaus pelenus ir sulyginant juos su žmogaus nuotrauka.

Nuotraukoje matai žmogų, nesvarbu, kokio amžiaus, o šalia matai dėžutę jau su jo pelenais. 
Mums atrodo, kad esame labai svarbūs, reikšmingi, įsivaizduojame turintys daug darbo ir siekiantys per savo gyvenimą kažką čia tokio labai svarbaus nuveikti.

Galiausiai visas mūsų gyvenimas telpa į nedidelę dėžutę ir iš mūsų lieka tik pelenai. Vėliau tuos pelenus pasiglemžia upė ir mūsų visai nebelieka. Nebelieka net jokios materijos. 

Kai mūsų kūnų nebelieka, tam tikrą laiką išlieka kažkokie prisiminimai apie mus. Galiausiai laikas iš žmonių atminties ištrina ir juos.

Man labai gaila visų žmonių, kurie dėl nežinojimo, kaip reikia iš tikro gyventi, kasdien taip baisiai kenčia. Gyvenimas tikrai nėra jau toks sunkus, tačiau mes patys jį padarome sunkų. Galiausiai gyvenimas mus pačius sutraiško. 

Du žmones, kurių pelenus išbarsčiau Jamunoje, aš pažinojau. Ir abiejų visas gyvenimas nuo gimimo iki išėjimo tikrai buvo nelengvas. Vienas buvo vyresnio amžiaus ir jo mirtis buvo netikėta jam pačiam. Šis žmogus tokios pabaigos net neplanavo, nes jį partrenkė mašina, o kitas buvo visiškai jaunas ir aš jį mačiau, kai šis dar buvo vaikas. Jo mirtis buvo dar baisesnė, nes jis pats pasitraukė iš gyvenimo. Jis nepakėlė jo jaunus pečius užgriuvusios karmos svorio. 

Todėl ačiū Viešpačiui, kad Jis leido šioms asmenybėms bent paskutiniais savo materialaus kūno elementais (pelenais) prisiliesti prie Vrindavano. Jeigu galėčiau, tikriausiai išvežčiau visų lietuvių palaikus į Jamunus ar Gangos upes, nes tai būtų paskutinė ir didžiausia dovana mūsų artimiesiems.

Kai matome negyvą skruzdę, uodą, musę mums jų negaila ir dažniausiai nekreipiame į tai jokio dėmesio. Tačiau, kai matome didesnių būtybių negyvus kūnus, mus tai jau kelia nerimą. Kai matome žmogiškos būtybės negyvus kūnus, mus tai priverčia susimastyti, kad ateis ir mūsų eilė. Priverčia susimąstyti apie tai, kad mūsų kūnai tikrai neamžini. 

Kol esame gyvi ir turime kūnus, išmokime prasmingai gyventi ten, kur esame. Išmokime susidraugauti su visomis gyvomis būtybėmis. Netrukdykime nei vienai iš jų eiti, stovėti, gulėti, lipti, leistis, miegoti, valgyti, skristi, plaukti, poruotis. Kiekviena gyva būtybė – mūsų brolis arba sesuo. Kaip mes elgiamės su jais, taip visa Visata elgsis su mumis.

Gyvenimas pilnas kūrybos. Kiekviena gyva būtybė, nepriklausomai nuo kūno formos, kažką kuria. Kurkime ir mes. Kurkime meilės santykius su kiekviena gyva būtybe. Tik meilė mums gali duoti jėgų, džiaugsmo bei gyvenimo prasmę. Meilė – tai matyti kiekvienoje gyvoje būtybėje Dievą. Reikia matyti ir priimti tą kitą gyvą būtybę su visu individualiu jos pasauliu. 
Kai išmoksime visus priimti ir pamatysime kiekviename iš jų Dievo veikimą, mes būsime baigę visus šios Visatos mokslus apie meilę ir tada galėsime grįžti į amžinus namus.

Aš jus visus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė