Anantara Das. Dienoraštis. Iš kur ateina vaikai?

Anantara Das

Dienoraštis

Kovo 6 diena
Penktadienis
Maskva, Rusija

Tema: Iš kur ateina vaikai?

Sveiki mielieji!

Šiandien skrendu su Jay Šri devi į Indiją. Skrendame pas savo dvasinį mokytoją JM Čaitanja Čandra Čaran Prabhu.

Į Indiją skrendame per Maskvą. O čia reikia laukti lėktuvo į Indiją 8 valandas, todėl aš turiu laiko kažką parašyti.

Maskvos oro uoste ramu. Nesimato, kad kažkas labai bijotų to viruso. Pasitaiko keletas žmonių, kurie dėvi apsaugines kaukes ant nosies ir burnos, tačiau tokių žmonių su kaukėmis yra labai mažai.

Šiandien pabandysiu parašyti apie tai, iš kur ateina mūsų vaikai ir iš kur atėjome į šį pasaulį mes patys.

Nors už lango jau dvidešimt pirmas amžius ir, atrodytų, visi žmonės turėtų tai žinoti, tačiau tema „iš kur ateina vaikai“ tokia neaiški, kaip ir tema „kur mes išeiname po šio gyvenimo“.

Kas įdomiausia, kad apie tai negalvoja ir nieko nežino net patys tėvai, kurie nori susilaukti savo vaikų.

Kai tik gimsta vaikas, tėvai tą vaiką priima kaip savo lytinio akto pastangų rezultatą, tačiau, kodėl būtent pas juos gimė mergaitė, berniukas ar dvyniai, jie neturi jokio supratimo.

Tėvai net nesusimąsto ir neturi atsakymo, kodėl kiekvienas vaikas, kuris gimsta šeimoje labai skiriasi pagal išvaizdą, charakterį ir likimą nuo kito vaiko gimusio toje šeimoje.

Ką gali pasakyti daugiausiai šiais laikais tėvai, tai, kad vaikas panašus į mamą, tėtę, močiutę ar senelį. Ir jeigu vaikas tikrai šiek tiek savo išvaizda panašus į kažką iš savo artimųjų, tai tėvai didžiuojasi savo išmintimi, kad pastebėjo tą panašumą ir garsiai tai visiems praneša.

Žinoma, tai ne atsakymas, iš kur atėjo tas vaikas, ir tai nepadeda suprasti jo būsimo likimo ir padaryti viską, kad tas mažas žmogutis atrastų save šiame gyvenime ir būtų laimingas.

Todėl mes bet kokiame amžiuje turime mokytis.

Turime suprasti gimimo ir mirties dėsnius, turime suprasti, kas yra reinkarnacija ir karma.

Be šių žinių mes tiesiog nemokšos, kurie klaidžios po šio gyvenimo labirintus, patirdami visas įmanomas šio pasaulio kančias.

Taigi, norėdami padėti savo vaikams ir sau, mes bet kuriame gyvenimo etape turime mokytis.

Šiandien aš pradedu naują publikacijų ciklą apie vaikus.
Mes patys kažkada buvome vaikais ir vėl būsime vaikais kitą gyvenimą, jeigu nesugrįšime į dvasinį pasaulį.

Todėl, manau, sužinoti, iš kur mes atkeliaujame į šį pasaulį ir iš kur atkeliauja į šį pasaulį mūsų vaikai, Jums tikrai bus įdomu.

Pirmiausia, ką mums reikėtų sužinoti, tai, kad mes esame ne šis kūnas, kurį matome patys ir kurį mato visi mus supantys žmonės.

Taip, mes turime vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, tėvus, senelius, prosenelius, profesiją, savo gyvenimo matymą ir dar daug ką, tačiau tai tinka mūsų materialaus kūno apibūdinimui.

Mūsų kūnas laikinas. Jis pragyvena daugiausiai iki šimto metų ir galiausiai suyra. Suyra, kaip ir bet kuris daiktas šiame pasaulyje.

Tačiau Vedos pateikia labai tikslų atsakymą, kas mes esame iš tikro.

Vedos sako, kad, iš tikrųjų, mes – dvasinės būtybės – sielos, kurios gyvena amžinai.

Įsivaizduojate – amžinai.

Vedos sako, kad nebuvo tokio laiko, kad mūsų nebūtų ir niekada nebus, kad mes kažkur pradingtume.

Tas pats galioja ir mūsų vaikams. Jie, kaip ir mes, yra mūsų bendraamžiai (Visatos laiko skaičiavimu), tačiau jie gimsta mūsų šeimoje daug vėliau negu mes patys ir yra labai maži, todėl mums susidaro tokia iliuzija, kad jie nieko nemoka, nieko nežino, niekada negyveno.

Tačiau mes su savo vaikais į šią Visatą atėjome kartu ir tik karmos dėsnis lėmė, kad šiame gyvenime jie gimė mūsų šeimoje ir dvidešimt ar trisdešimt metų vėliau negu mes.
Taigi, kas yra vaikai ir mes patys?

Atsakymas:

Vedos sako, kad tiek vaikai, tiek mes patys esame dvasinės būtybės – sielos.

Kas yra dvasinės būtybės, sielos?

Atsakymas:
Siela – tai labai maža, dešimt tūkstančių kartų mažesnė už plauko galiuką, dvasinė kibirkštėlė, kuri amžina, pilna žinojimo ir visada laiminga.

Kai siela gauna materialų kūną (tą kūną, kuriame mes dabar esame), ji viską užmiršta, nes kūnas yra labai grubus ir siela savo kūną (drabužį) pradeda laikyti pačiu savimi. Tai yra, siela save sutapatina su kūnu. Siela apsivelka net keturis rūbus: Netikro EGO kūną, išminties kūną, proto kūną ir fizinį kūną. Būtų tas pats, jei mes ant šio kūno užsimautume keturis megztinius. Jeigu užsivilktume ant savęs keturis megztinius, niekas nepamatytų mūsų nuogo kūno ir mes tiesiogiai nebejaustume aplinkos poveikio.

Taip ir siela, užsivilkusi subtilų ir grubų kūnus, nebejaučia ir nebežino, kas ji iš tikro yra pati.

Todėl gimimas tėra tik naujo megztinio (grubaus materialaus kūno) užsivilkimas. O mirtis – tai tik vieno megztinio (grubaus materialaus kūno) nusivilkimas.

Tiek vaikai, tiek mes į šį gyvenimą ateiname jau su keturiais megztiniais, todėl ir sakoma, kad viso žmogaus gyvenimo uždavinys yra pažinti, kas jis iš tikro yra. Tai yra, mums reikia suprasti, kad mes ne šie kūnai, o sielos.

Todėl reikia suprasti, kad tiek mūsų vaikai, tiek mes patys šioje Visatoje gimėme jau daugybę kartų ir todėl vaikas, kurio susilaukiame, nėra švarus popieriaus lapas. Vaikas ateidamas į mūsų šeimą atsineša savo charakterį, kuris formuojasi gyvenimas iš gyvenimo ir savo likimą, kurį valdo karmos dėsnis.

Pagal karmos dėsnį dabartis yra praeities pasekmė ir ateities priežastis.

Todėl kokioje mes šeimoje gimstame priklauso nuo mūsų poelgių praeitame gyvenime. Taip pat nusakoma ir kokio kūdikio mes susilauksime. Tas kūdikis – tai žmonos ir vyro uždarbis.

Taigi, iš kur ateina mūsų vaikai?

Atsakymas: Tęsinys kitame straipsnyje.

 

Anantara das

 

Redagavo Milvydė Paškevičiūtė

Pasidalinkite su kitais!