Anantara das. Dienoraštis. Kam žmonės turėtų aukoti aukas?

pexels-photo-5340268

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Gegužės 1 diena
Vrindavanas, Indija
Sveiki, mielieji.

Šiandien paliesiu temą, kuri mane lydi daugelį metų ir paliečia daugumą Jūsų.

Nors, atrodytų, mes daug žinome, tačiau kartais tos žinios nėra tikros žinios, kaip mes įsivaizduojame. Todėl geriausia iš tikro žinoti, kaip viskas gyvenime turi vykti teisingai, nes bet kokios klaidos mus atitolina nuo to tikslo, kurio mes tikėjomės pradžioje.

Šiandieninę temą padiktavo klausimas, kurį aš gavau prieš kelias dienas.

Klausimas skambėjo taip:

„Kam žmonės turėtų aukoti savo pinigus, daiktus ar kitas aukas?“

Nors pradžioje klausimas atrodo labai paprastas, tačiau iš tikro jis nėra paprastas, nes pasirodo, kad aukojimo principe ir pačiuose piniguose slypi didžiulis kiekis energijos, kuri gali kažką sukurti arba atvirkščiai – sugriauti.

Kas tuo klausimu sakoma seniausiose žiniose – Vedose?

Atsakymas

Vedose sakoma, kad aukojimas – tai noras pasidalinti ta laime, kurią mes jau turime, kurią jau realizavome.

Tas noras pasidalinti laime yra didžiulė jėga, kuri mus įkvepia tikėtis, kad ir kiti pajaus bent dalelę tos laimės, kurią mes turime. Todėl dažnai net to nesuvokdami mes skubame aukoti, tikėdamiesi, kad kiti gavę iš mūsų pinigų taip pat pasidarys laimingi.

Gal jie ir nejaus tiek daug laimės, kaip mes, tačiau kažką tikrai pajaus. Taip mes galvojame aukodami savo pinigus.

Reikia žinoti, kad laimė būdinga kiekvienai gyvai būtybei ir ji slypi mūsų širdyse, tačiau dažniausiai tą laimę yra užpustęs mūsų egoizmas, pyktis, nerimas, nusivylimai, nenoras dalintis ir todėl mes jos nejaučiame.

Vedose sakoma, kad aukoti reikia atsižvelgiant į atitinkamas taisykles, nes neteisingas aukojimas gali mums patiems atnešti daug nemalonumų arba mes galime nusivilti savo kilniais tikslais ir nebetikėti, kad šiame pasaulyje didžiausias grožis yra rūpinimasis kitais.

Todėl, kaip šiame pasaulyje egzistuoja metų laikų dėsniai, gimimo ir mirties dėsniai, karmos ir reinkarnacijos dėsniai, taip egzistuoja ir aukojimo dėsniai ir taisyklės.

Jeigu mes laikomės taisyklių, mūsų gyvenimas tampa sąmoningesnis, ramus ir mes tampame laimingesni.

Pats aukojimas ir pasiaukojimas – tai mūsų tikrasis sielos bruožas, tai mūsų tikrasis „Aš“, nes mes patys kaip sielos esame sukurti duoti, gyventi dėl kitų, amžinai tarnauti Dievui.

Todėl nieko keisto nėra, kai žmonės nori dalintis, kažką padovanoti kitiems, tai natūrali mūsų prigimtis, kuri, deja, šiais laikais yra užslopinta rūpesčių – „Man“ ir „Mano“. Aukoti ir pasiaukoti – tai dvasinio pasaulio gyventojų kasdienybė.

Nei vienas žmogus negali sugrįžti į dvasinį pasaulį ir gyventi kartu su Dievu, jeigu jis neišmoksta gyventi dėl kitų.

Tačiau materialiame pasaulyje su „aukoti ir pasiaukoti“ principais mes turime būti atsargūs, nes čia visa būtis egzistuoja veikiama trijų materialių gunų: neišmanymo, aistros ir dorybės.

Todėl ir geriausių ir kilniausių sumanymų turintis žmogus gali nusivilti savo auka, jeigu aukos gavėjas iš tiesų neatitinka aukos gavėjo tikro statuso. Tikras aukos gavėjo statusas – tai ne tik juridiniais aktais numatytas statusas. Tai daugiau vidinės sąmonės kriterijus.

Vedose sakoma, kad šiame materialiame pasaulyje žmogus norėdamas būti laimingu turi atlikti tris dalykus:

1. Askezę.

2. Atnašauti aukas Dievui.

3. Aukoti.

Vedose sakoma, kad žmogus, kuris nori kažką kažkam aukoti turi turėti du motyvus:

1. Tikėjimą (Šradha).

2. Energiją (Šakti).

Yra dvi kategorijos žmonių, kurie aukoja aukas:

1. Tikintys į Dievą ir Jam tarnaujantys.

2. Netikintys į Dievą ir Jam netarnaujantys.

Jeigu aukas aukoja tikintis žmogus, tai bus ne šiaip sau aukojimas, tai bus visas religinis ritualas, tai pati Dievo malonė.

Jeigu aukas aukoja netikintis žmogus, tai aukojimas daugiau surištas su noru pasitenkinti pačiam. Tokiam žmogui labai svarbu pajausti, kad jis daro gerą darbą, kad jis gali daug ką išspręsti ir padėti, pasijausti galingu ir geru. Toks žmogus galvoja, kad tai jis padėjo kažkam savo auka, o ne Dievas, nes toks žmogus visą savo turtą laiko savo nuosavybe ir galvoja, kad jis yra pats savo likimo šeimininkas.

Jeigu toks žmogus dar ir skelbia kažkur, kad jis kažkam kažką aukoja, tai jis neapvalo savo karmos, nes tas aukojimo aktas buvo atliktas dėl savanaudiškų motyvų.

Aukojant didžiausią dvasinę naudą gauna žmogus, kuris nuoširdžiai nori padėti kitam žmogui ar kitoms gyvoms būtybėms ir kuris supranta, kad tas turtas, kurį jis turi, tai ne jo turtas, o paties Dievo nuosavybė.

Didžiausią naudą aukojant gauna ir tas žmogus, kuris niekam nepasakoja apie savo aukojimus, todėl išmintingi žmonės stengiasi aukoti slaptai, kad niekas jų nešlovintų ir nedėkotų, suvokdami, kad šlovė tik didina jų egoizmą.

Tokios sąmonės žmonių šiais laikais tikrai nėra daug.

Palankiai aukojančio žmogaus karmą veikia ir tas faktorius, kad auka, kurią jis aukoja, turi būti uždirbta sąžiningai ir be smurto prieš kitas gyvas būtybes. Kitaip toje aukoje bus sudėtos tik kitų gyvų būtybių ašaros ir kančios.

Aukotojas negali aukoti aukos, jeigu žmogus, kuriam aukojama auka yra turtingesnis už jį. Tai bus neteisinga auka. Ji prilyginama nuodams. Tokia auka apnuodija aukotojo ir aukos gavėjo sąmones, nes duodantysis nesivadovauja išmintimi, o gaunantysis dar labiau nusideda ir smunka į pragarą.

Jeigu aukoja šeimos žmogus, jis turi suderinti šį veiksmą su kitais šeimos nariais, nes tokiu atveju auka nėra tik jo vieno nuosavybė. Duodama auka priklauso ir kitiems šeimos nariams ir todėl tą aukojimo faktą reikia suderinti.

Negalima aukoti daiktų, kurie priklauso ir kitiems šeimos nariams: bendras stalas, kėdės, lova ar kiti daiktai.

Negalima aukoti to, kas yra pasiskolinta arba duota kitų asmenų pasaugoti.

Negalima aukoti tų atsargų, kurios atidėtos „juodai dienai“ arba skirtos kitiems projektams.

Todėl prieš bet ką aukojant reikia tartis su tais šeimos nariais, kurie yra bendroje daiktų ar pinigų nuosavybės teisėje su aukos davėju.

Aukos davėjas turi paaiškinti šeimos nariams kodėl jis nori skirti kažkam auką. Šeimos nariams turi būti paaiškintos visos aukojimo priežastys ir aplinkybės, kad vėliau šeimoje nekiltų konfliktų dėl netinkamo aukos gavėjo aukos panaudojimo arba net nenaudojimo ir nevertinimo to, ką aukos gavėjas gavo kaip dovaną.

Auka turi būti atiduodama su didžiausiu džiaugsmu.

Auka atiduodama su baime, pavydu, įtarimais, naudos paieška, trumpina aukos gyvenimo metus, sukelia įtampą ir blogina likimą.

Jeigu žmogus netinkamai kažkam kažką paaukojo vedinas blogų ketinimų ar netyros širdies, jis turi praeiti savo sąmonės apsivalymo ritualą. Toks žmogus turi nuoširdžiai prašyti Dievo malonės, kad jam būtų atleistos nedoros mintys ir blogi darbai. Toks žmogus turi kasdien melstis, kad jo širdis apsivalytų ir nurimtų viską įtarinėjantis protas.

Tęsinys kitame dienoraštyje.

Su meile!

Jūsų tarnas 
Anantara das