Anantara das. Dienoraštis. Kam žmonės turėtų aukoti aukas?

pexels-photo-5340269

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Tęsiame temą…

Gegužės 2 diena
Vrindavanas, Indija

Sveiki, mielieji.

Šiandien pratęsiu pasakojimą apie tai, kas Vedose sakoma apie aukojimus. Tai mums visiems reikalingos žinios, nes mes patys kažką kažkam aukojame ir kartais kažkas kažką aukoja mums.

Kam reikia tai žinoti?

Nes už kiekvieną teisingą ir neteisingą mūsų veiksmą gyvenime ateina reakcijos. Tos reakcijos – tai džiaugsmas arba kančia.
Todėl geriau išmokti viską daryti teisingai, negu kiekvieną dieną dėl kažko krimstis ar net kentėti.

Aukojimų rūšys

Vedose teigiama, kad žmonių visuomenėje egzistuoja šešios aukojimo rūšys.

1. Dharmadana. Tai tokia aukos rūšis, kai žmogus aukoja kiekvieną dieną, nesitikėdamas ką nors gauti. Jis aukoja iš pareigos jausmo ir nelaukia už tai net pagyrimo.

2. Arthadana. Tai tokia aukos rūšis, kai turtingas žmogus aukoja, norėdamas dar labiau praturtėti.

3. Kamadana. Tai aukos rūšis, kai žmogus už savo auką laukia apdovanojimo arba galvoja, kad jo auka jam kažkokiu būdu sugrįš atgal, arba tai auka skirta tiems žmonėms ar žmogui, kurie yra mylimi arba jungia kiti prisirišimo saitai.

4. Vridadana. Tai aukos rūšis, kuri atliekama iš gėdos.

5. Haršadana. Tai aukos rūšis, kuri atliekama po to, kai žmogus išgirdo arba pamatė kažką puikaus arba įdomaus.

6. Bhajadana. Tai aukos rūšis, kuri atliekama iš baimės, kad aukotojas nebūtų apšauktas, įžeistas, apkalbėtas arba aukojama žmogui, kuriam nesinorėtų aukoti.

Aukotojų kategorijos

Kaip yra aukojimo rūšys, taip yra ir aukotojų kategorijos.

1. Garbingi aukotojai.

Tai žmonės, kurie dorai uždirba pinigus. Jie teisingi, labai nori aukoti, iš prigimties yra dorybingi ir neturi ydų. Tokie žmonės dar neužsiima dvasine praktika, tačiau jie sveikos visuomenės atrama ir pavyzdys.

2. Švarios sąmonės aukotojai.

Tai žmonės, kuriems aukojimas yra didžiausias džiaugsmas. Tokie žmonės aukodami apsivalo patys ir apvalo kitus. Tokie žmonės aplink save sukuria švarą ir teisingumą. Jie nepergyvena išsiskirdami su savo turtu, nes jų sąmonė pasiruošusi aukotis dėl kitų.

3. Tamsios sąmonės aukotojai.

Tai žmonės, kurie aukodami neturi tikėjimo, kurių protas labai neramus, kurie grubūs ir bailūs, jie meluoja ir visada aptingę. Tokio žmogaus aukos neduoda niekam jokios naudos.

4. Dvasinės sąmonės aukotojai.

Tai žmonės, kurie aiškiai suvokia dėl ko aukoja ir kas įvyksta su auka. Tai dvasinės kategorijos žmonės. Jų sąmonė švari, jie kuklūs, maloningi, jie neatlieka nuodėmingos veiklos, ištikimi šeimoje, suvaldę savo jusles.

Tokios kategorijos aukotojai patys geriausi, nes jie sąmoningiausi. Tokie žmonės – kaip Dievo rankos.

Aukų rūšys

Vedose teigiama, kad egzistuoja trys aukų rūšys:

1. Aukščiausia (Utama).

2. Vidutinė (Madhjama).

3. Žemiausia (Kaništha)

Aukščiausias (Utama) aukojimo lygis susideda iš 8 aukų.

Vidutinis (Madjama) aukojimo lygis susideda iš 4 aukų.

Žemiausias (Kaništha) aukojimo lygis susideda iš 1 aukos.

Aukščiausio lygio aukos, kurias paaukoja aukojantysis:
1. Namas.
2. Rūmai.
3. Mokslas.
4. Žemė.
5. Karvės.
6. Gyvybės išgelbėjimas gydant.
7. Maistas.
8. Apsauga.

Vidutiniu lygio aukos, kurias paaukoja aukojantysis:
1. Maistas (grūdai).
2. Papuošalai.
3. Vežimai.
4. Žirgai.

Žemiausiu lygio aukos, kurias paaukoja aukojantysis:
1. Batai.
2. Auksas.
3. Indai.
4. Medus.
5. Varškė.
6. Šviestuvai.
7. Sėdėjimo inventorius.
8. Brangakmeniai.

Visi šie aukų skirstymai vedinėje visuomenėje padėdavo žmogui susigaudyti, kokias aukas jis gali paaukoti vienu ar kitu atveju.

Aukojimo principo esmė ne dovanojamo daikto išorinė forma ar dovanos funkcionalumas, o vidinis ryšys tarp aukotojo ir aukos gavėjo, bei aukotojo ryšys su Pačiu Dievu.

Vertingiausia auka buvo laikoma ta, kurią žmogus aukodavo, uždirbęs savo pastangomis, nesukeliant niekam nerimo ar skausmo. Tokia auka buvo vadinama DĖJA (daiktas, kurį reikia dovanoti). Tokia dovana buvo sukurpta iš dorybės ir ramybės, todėl ji aukos gavėjui suteikdavo tik laimę.
Todėl Vedose sakoma, kad dalintis ir dovanoti reikia tik tokias dovanas, kurios ramina ir suteikia laimę.

Jeigu dovanojame daiktus ar pinigus, kurie sukaupti neteisėtai, apgaule ar smurtu, tai tokios dovanos aukos gavėjui sukels tik nerimą ir baimę.

Dar vertingesne dovana buvo laikoma ta, kuri savyje turėjo šventų vietų ar šventų daiktų energiją.

Todėl senovėje buvo dovanojama šventa žemė, šventraščiai, šventas vanduo, pašventintas maistas, girliandos iš šventų vietų arba girliandos nuo šventų asmenybių kaklo. Aukos, kurios buvo surištos su šventa vieta ar daiktu vadinamos Dharmaiuk. Tokios dovanos savyje perteikia dvasinio pasaulio savybes: amžinybę, žinojimą ir palaimą.

Visos tokios aukos pradžiugina aukos gavėją ir suteikia jam laimę bei palaiminimus, jeigu gaunantysis auką patenkintas ja, jeigu jis ją priima savo širdimi.

Su meile!

Jūsų tarnas
Anantara das