Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

 Kovo 26 diena

Sveiki, mielieji. Šiomis dienomis rašau tik įvairias istorijas, kurios, tikiuosi, jums kažkiek įdomios.

Šiandien dar viena istorija apie meilę. Paskaitykime.

Pandavai atliko Ašvamedha jagiją (buvo aukojamas žirgas) ir, kaip nurodyta ritualuose, jie paleido žirgą su nedideliu būriu karių, kad jis galėtų keliauti kur nori po pasaulį.

Tas, kuris sulaikydavo žirgą, mesdavo išūkį aukojimo rengėjui. O tas, kuris rengdavo tokį aukojimą, turėdavo atkovoti žirgą dvikovoje arba pripažinti, kad jis pralošė. Anksčiau taip būdavo plečiamos valstybių teritorijos ir kai valdovas norėdavo, kad kiti valdovai pripažintų jo valdžią, būdavo rengiamas toks ritualas.

Caras Majuradvadžia buvo tyras Dievo atsidavęs, išmintingas valdovas, pilnas gailesčio, jis puikiai išmanė Vedų šventraščius. Caras sulaikė žirgą ir Ardžiuna, geriausias karys tarp Pandavų, nusprendė susikauti su Majuradvadžia dvikovoje.

Tačiau Dievas patarė jam susilaikyti nuo šios dvikovos, nes norėjo parodyti Ardžiunai (Princas. Vienas iš penkių Pandavų brolių), kad jis nėra tiek atsidavęs Dievui, kiek caras Majuradvadžia. Viešpats norėjo pademonstruoti visam pasauliui, kokių atsidavimo ir teisingumo aukštumų pasiekė Majuradvadžia.

Taigi Dievas kartu su Ardžiuna persirengė brahmanais (šventikais) ir atkeliavo į caro Majuradvadžios rūmus prašyti išmaldos.

Caras pasisveikino ir svetingai juos priėmė. Prieš įsidedant jiems į burną pirmą maisto kąsnį, Dievas dramatiškai nutraukė vaišes, norėdamas papasakoti vieną liūdną istoriją.

– O valdove! O širdžių gydytojau! Paklausykite! Kai mes ėjome per mišką link tavo valdų, mano pakeleivio sūnų užpuolė tigras. Kol mes bandėme įveikti tą tigrą, jis suspėjo praryti pusę berniuko kūno. Tačiau žvėris išklausė mūsų graudžią maldą ir pažadėjo išlaisvinti berniuką ir gražinti jį gyvą, jeigu vietoj jo mes jam duosime švento maisto. Vietoje berniuko jis nori gauti pusę jūsų kūno, nes jūs garsėjate kaip tyras ir teisingas valdovas. Argi mes galime džiaugtis jūsų svetingumu, kai mūsų širdyse tiek liūdesio. Prižadėkite atiduoti tigrui pusę savo kūno vietoj to brahmano sūnaus ir tada mes galėsime ramiai su jumis pavalgyti.

Majuradvadžia su džiaugsmu sutiko tai padaryti. Kai vaišės buvo suvalgytos, caras atsisėdo ant žemės ir davė nurodymus savo žmonai carienei ir sūnui, kad jo kūną perpjautų į dvi dalis. Tada sargyba atnešė pjūklą ir pasiruošė jį pjauti. Abu „brahmanai“ stebėjo visą šią procedūrą.

Netikėtai iš caro kairės akies pradėjo tekėti ašaros. Dievas tarė:

– O! Jūs atiduodate mums tai, ką pažadėjote su ašaromis, o ne su džiaugsmu, kaip aš tikėjausi. Aš negaliu priimti to, kas atiduodama su ašaromis.

Bet Majuradvadžia tarė:

– Jeigu aš nebūčiau norėjęs ar abejočiau, tada verktų mano abi akys, argi ne taip? Dabar verkia tik kairė akis ir to priežastis tokia: dešinė mano kūno pusė pasitarnaus šventam reikalui – išgelbės žmogų nuo žiaurios mirties. O kas bus su kaire puse? Tą kairę pusę išmes suėsti šakalams ir maitvanagiams. Todėl ta akis ir verkia. Dešinė akis džiaugiasi žinodama, kad ji atliks labai gerą darbą.

Ir tuo metu Dievas atsistojo priešais didįjį carą Majuradvadžią visame savo grožyje ir šlovėje. Jis palaimino carą ir patikino jį, kad šis visada bus jo širdyje visada viskuo patenkintas ir laimingas. Ardžiuna suprato, kad Dievas turi atsidavusiųjų, kurie daug daugiau verti, negu jis pats. Ir jo išdidumas nuslopo. Caro Majuradvadžios pasiaukojimas buvo apdovanotas.

Moralas

Mes tikrai dažniausiai įsivaizduojame, jog esame geresni negu yra iš tikrųjų.

Sulyginame save su kažkuo ir galvojame, kad esame pranašesni.

Tačiau yra sakoma, kad vienas Dievas težino tikrą mūsų vertę.

Kai manome, jog esame kažkuo už kitą pranašesni, mumyse auga egoizmas ir tuo pat metu mes degraduojame.

Degraduojame, reiškia, kad vystome savyje ne dvasines vertybes, o vis labiau prisirišame prie materijos.

Tam, kad taip nenutiktų, dvasinėje praktikoje egzistuoja vienas saugiklis. Tas saugiklis – dvasinis mokytojas.

Tik dvasinis mokytojas gali sudeginti mūsų egoizmą, kitaip visada bus pavojus dar ir dar kartą sugrįžti į šį materialų pasaulį.

Ardžiunai pasisekė, nes jis buvo paties Viešpaties draugas. Bet net ir draugystės su pačiu Dievu metu jam nuolat kildavo noras būti kažkuo pranašesniu prie Jį arba bent jau būti lygiu. Tačiau dėl Viešpaties malonės Ardžiuna visada būdavo pastatomas į tą vietą, kurioje ir turėtų būti pagal prigimtį. Galiausiai Ardžiuna visada įvertindavo tokią Dievo malonę. Jis suprasdavo, kad Viešpats jį gelbėdavo kiekviename žingsnyje.

Linkiu, kad jūs pajaustumėte, kaip Dievas jus gelbsti kiekviename žingsnyje.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė