Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Kovo 17 diena

Sveiki, mielieji. Rašau iš Vrindavano, iš to dvasinio pasaulio, kuris mums pasiekiamas dar esant šiame materialiame pasaulyje. Vrindavanas, aišku, ne materiali vieta, tačiau į ją įmanoma patekti tik Viešpaties malonės dėka ir niekaip kitaip. Į šią šventą vietą gali bandyti atvažiuoti kiekvienas žmogus, todėl visi, kas skaitote šį dienoraštį, atvažiuokite čia nors kartą gyvenime. Vrindavanas gali pažadinti žmogų iš majos (iliuzijos) ir nutraukti kančios saitus visiems laikams.

Aš kiekvienais metais rudenį su grupe keliauju į šią šventą vietą. Prisijunkite kada nors.

Ką veikiu Vrindavane?

Aš nuo ryto iki vakaro tarnauju savo mokytojui pirkdamas produktus, tvarkydamas mokytojo namus, visą dieną plaudamas indus. Štai kaip įdomu.

Bet įdomiausia ne tai. Įdomiausia, kad vakar mes su žmona Džiai Šri buvome daršane (pasimatyme-pokalbyje) su dvasiniu mokytoju ir jis prižadėjo šią vasarą, per Jonines, atvažiuoti į Lietuvą.

Tai, tikriausiai, didžiausias džiaugsmas kokį galima patirtį, kai sužinai, kad mokytojas tiesiog atvažiuos tiek tūkstančių kilometrų, kad žmonės galėtų jį pamatyti ir pabendrauti.

Gavau iš mokytojo palaiminimą Vilniuje įkurti pradinę mokyklą. Dar prieš kelis metus aš turėjau tokių minčių, tačiau keitėsi mane supantys žmonės, o aš pats, asmeniškai, tuo klausimu nieko padariau. Dabar, matyt, užaugau ir jaučiu, kad su mokytojo palaiminimais galiu tai įgyvendinti. Šiuo metu Lietuvoje nėra mokyklos, kurioje vaikai sužinotų tiesą apie save, apie supantį pasaulį ir savo prigimtinius gyvenimo tikslus. Nėra mokyklos, kurioje būtų mokoma atrasti ir pažinti save, kaip bendrauti su tėvais, su bendraamžiais, kaip surasti savo antrąją pusę visam gyvenimui, kaip nesirgti ir išlikti sveikam.

Taigi, aš pabandysiu su tam atsidavusiais žmonėmis visa tai įgyvendinti. Tokių mokyklų, kuriose vaikai mokomi pagal Vedų išmintį – pilnas pasaulis. Tik mes dar kaip aborigenai galvojame, kad čia kažkas neįprasto. Londone pati Anglijos karalienė atidarė šešias mokyklas, kuriose mokymas grindžiamas Vedų išmintimi. Prieš mėnesį man teko būti vienoje iš tų mokyklų. Tiesą sakant, nesu matęs gražesnės mokyklos. Šios mokymo įstaigos pirmauja tarp visų kitų Didžiosios Britanijos mokyklų, nes jose vaikai mokomi būti asmenybėmis, o ne tiesiog mokomi, kad tik būtų kažko mokomi.

Visas tas mokyklas remia valstybė.

Aš tikiu, kad ateis laikas ir čia, Lietuvoje, tokių mokyklų bus kiekviename mieste, nes dabartinis mokslas veda į niekur. Mes visi baigėme mokyklas, tačiau jose nieko tikro tam, kad būtume laimingi, neišmokome.

Šiandien noriu atsakyti į vienos skaitytojos laišką. Paskaitykime.

„Sveiki, klausau jūsų seminarų telefonu ir tuo labai džiaugiuosi. Matau, kad mano šeima tobulėja ir eina vis geresniu keliu :) Bet iškilo toks klausimas… Su vyru neapsisprendžiame ar vaiką vesti į darželį nuo 1,6 metų, ar tol, kol mes dirbame, palikti auklei namuose. Norėčiau jūsų patarimo. Ką jūs galvojate šiuo klausimu? Labai lauksiu jūsų atsakymo. Ir, žinoma, labai lauksime ir jau laukiame jūsų Stavangeryje!“

Atsakymas

Rašysiu taip, kaip yra.

Jeigu labai mylite savo vaiką, reikėtų visus penkis metus būti pačiai su vaiku namie.

Jeigu vaiką paliksite auklei, tai reiškia, paliksite kitai „mamai“.

Jeigu vaiką leisite į darželį, jūs žudysite jį psichiškai ir fiziškai, o tai reiškia, kad jūs visiškai nemylite savo vaiko.

Pagalvokime logiškai kartu.

Jeigu aš tikrai myliu savo artimą žmogų, aš niekada nenorėsiu su juo skirtis. Niekada. Net jei man grasins mirtimi, aš nepaliksiu savo mylimo žmogaus.

Nežinau, kas jums grasina, jeigu norite atiduoti savo vaiką kažkam.

Jūs ir kiti galite pasakyti, kad dabar „visi“ atiduoda savo vaikus į darželius. Tačiau vėliau, senatvėje, tuos, kurie „atidavė“ savo vaikus, tie patys vaikai ramia sąžine „atiduoda“ savo tėvus į senelių namus.

Vaikams taip pat atrodo, kad tėvams ten sudarytos pačios geriausios sąlygos, tačiau tėvams taip neatrodo, nes jie praleis savo paskutinius gyvenimo metus svetimoje aplinkoje.

Taip pat yra ir su vaikais.

Vaikai, net pagal prigimtį, septynis pirmuosius savo gyvenimo metus gyvena praktiškai vien baimėje, nes jie atėję iš kito pasaulio, jie čia jaučiasi labai nejaukiai.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai vadinami baimės metais, nes viskas, ką vaikas mato, yra jam nepažįstama ir jis yra absoliučiai priklausomas nuo aplinkos.

Antrieji vaiko gyvenimo metai vadinami jausmų metais. Tais metais jausmai arba prabus, arba bus uždaryti visą gyvenimą. Kad jausmai galėtų prabusti, reikalinga saugi aplinka. Kokia kita mama gali labiau garantuoti tyrus jausmus negu tikra mama?

Ar auklėtoja gali atverti jausmus dešimčiai ar dvidešimčiai vaikų?

Niekada. Niekada, nes tai net fiziškai neįmanoma.

Tada ir turime kompleksuotus vaikus, kurie vartoja alkoholį, narkotikus, bando žudytis arba yra tokie užsidarę, kad tėvams baisu į juos žiūrėti arba jie net bijo užeiti pas juos į kambarį.

Kodėl mes atiduodame vaikus į darželį?

Net pavadinimas „darželis“ sugalvotas visiškai kvailas. Pagalvokite, ar kas pasikviečia į savo gėlių darželį tiek daug žmonių kasdien, kiek į vieną klasę yra suvaroma vaikų?

Niekada. Niekada, kadangi tą darželį tokia minia ištryptų.

Darželis – ten, kur vyrauja harmonija. Kur saugu. Kur vyrauja įvairios tikros spalvos. Kur gali būti savimi. Kur gali nurimti. Kur gali kurti. Kur gali būti natūralus. Darželis gali būti tik gėlių, bet ne vaikų darželis!

Kodėl mes atiduodame vaikus į darželį? Klausiu antrą kartą.

Todėl, kad mus pačius taip auklėjo. Todėl, kad taip „visi“ daro. Todėl, kad „trūksta“ pinigų pragyvenimui. Todėl, kad vaikas galėtų „geriau vystytis“. Todėl, kad norisi greičiau sugrįžti į darbą, o namuose su vaiku taip sunku. Ir, matyt, dar būtų daug įvairiausių kitų atsakymų.

Bet už viso to slypi tik vienas atsakymas.

AŠ NEMYLIU SAVO VAIKO. AŠ NEMYLIU SAVO ŠEIMOS. AŠ MYLIU TIK SAVE.

Skaitytojai gali nesutikti, tačiau giliai giliai širdyje pagalvokime: jeigu tikrai myliu savo vaiką, tai kaip aš jį, tokį mažą, kuris nemoka net normaliai kalbėti aš galiu kažkam atiduoti?

Ir, manau, sąžinė pasakys tiesą.

Jeigu dabar neišgirsime sąžinės balso, tai jį išgirsime senatvėje, kai liksime vieni.

Aš linkiu visiems mylėti vienas kitą.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė