Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt

Čikaga, Lemontas

Rugsėjo 17 d.

Trečias mano rytas Amerikoje. Sunku patikėti, kad čia buvau jau prieš pusmetį. Tas pats oro uostas, ta pati griežta kontrolė. Tik skirtingai nuo pirmo karto, kai mane pralaikė 4 valandas tikrindami dokumentus, šį kartą tam užteko 10 minučių. Gyvenu lietuvių šeimoje, kuri ir suorganizavo šią, jau antrą, mano kelionę į Ameriką. Pasirodo pasaulyje yra žmonių, kurie gali aukoti savo laiką, erdvę, žinias vardan kitų žmonių.

Pamokslavimas Amerikoje prasidėjo nuo susitikimo su moterimi, kuri serga vėžiu. Kažkaip vis dažniau į mano gyvenimo akiratį patenka žmonės, kurie kaunasi su šia sunkia liga. Tai – viena iš klastingiausių ligų, kurią įveikti yra be galo sunku. Renata (kurios šeimoje apsistojau) mane nuvežė pas moterį, kuri jau du metus serga šia sunkia liga.

Kalbėdamiesi praleidome dvi valandas. Ieškojau žodžių, kurie turėjo pasiekti jos sielos gelmes ir padėti suvokti, kad ji – ne kūnas, kad ji – amžina, negimstanti, nemirštanti, nesunaikinama, neišnykstanti, nedaloma, nesudeginama, neištirpdoma dvasinė esybė. Iš pažiūros tai labai lengva. Tačiau kiekvienas žmogus turi įvairių „storių“ savo vidinius kūnus – protą, intelektą ir netikrą EGO. Ir šie sluoksniai blokuoja priimamą tiesą. Tie sluoksniai – tai skirtingo sudėtingumo „spynos“, kurių „raktai“ išmėtyti mūsų kasdieninio gyvenimo smulkmenose. Suieškoti tuos „raktus“ ir atrakinti „spynas“, patekti į žmogaus giluminį ir pirminį pasaulį yra be galo sunku.

Dėl savo grubaus ir subtilaus egoizmo bei neišmanymo žmonės stengiasi apgaudinėti save ir pasislėpti nuo kitų. Kiekvieno žmogaus vidinis gyvenimas – atskiros Visatos egzistavimas. Ten vyksta termobranduolinės reakcijos, atsiranda vandenynai, iškyla aukščiausi kalnai, vyksta žemės drebėjimai, gimsta ir miršta idėjos, norai, žmonės ir pats žmogus.

Kodėl į žmonių gyvenimą ateina vėžys? Tas, kas pavadino šią klastingą ligą vėžio vardu, nesuklydo. Vėžys, kaip žinome, gyvena urve arba vandens telkinio dugne, jis slepiasi. Dieną dažniausiai pratūno besislėpdamas, o grobio ieško naktį. Taip ir ši liga. Ji tyliai pradeda naikinti žmogų ir žmogus nieko nejausdamas ir neįtardamas kartais sulaukia net ketvirtos vėžio stadijos. Todėl tas gyvūnėlis – vėžys, pasirodo, yra labai klastingas.

Toliau vėžys, kaip žinome, mėgsta valgyti tai, kas sena ir pašvinkę. Taip ir liga suvalgo patį žmogų, kai žmogus gyvena savo „pašvinkusiomis“ mintimis. Kai žmogus kažko ilgai neapkenčia, kai pats save graužia dėl kokių nors trūkumų, kai ilgai kažkam neatleidžia kažkokių dalykų, tada ateina vėžys – liga. Ir ta liga pradeda „valgyti“ žmogų toje vietoje, kur jis ilgą laiką buvo „užstrigęs“ – ties kažkokia didele, kaip jam tuo metu atrodė, problema. Ir taip diena po dienos vėžys minta žmogaus emocijomis, kol nuo subtilaus kūno – proto, pereina prie konkrečių žmogaus audinių arba organų. Tai reiškia, kad iš subtilaus mūsų kūno jis pereina į grubų fizinį kūną.

Gydytojai bando išpjauti mūsų grubaus fizinio kūno audinius, organus. Jie bando pačiais stipriausiais nuodais nunuodyti vėžines ląsteles. Bando švitinti radiaciniais spinduliais, tačiau dažniausiai vėžys būna neįveikiamas. Kodėl taip sunku jį įveikti? Todėl, kad žmonės nepakeičia savo mąstymo ir toliau galvoja ką galvoję. Net tada, kai jau mus gydo, nepraleidžiame progos išsakyti savo, kaip mums atrodo, teisėtų ambicijų ir pretenzijų. Vėžys „valgys“ žmones iki tol, kol jie nepaleis savo praeities nuoskaudų ir ambicijų. Mūsų pretenzijos Dievui ir pasauliui yra vėžio „maistas“.

Norint išgyti reikia absoliučiai pasikeisti. Pasikeisti visu 360 laipsnių kampu. Iš žemiškų norų reikia pasisukti į dievišką planą. Reikia užmiršti darbą, mašinas, televizorių, radiją, kompiuterį, pramogas, mėsą, laikraščius, draugus, alkoholį, cigaretes, žuvį, kiaušinius, kavą, žaidimus, knygas, materialius norus. Reikia užmiršti net šeimą… ir visiškai atsiduoti Dievui.

Paprastam žmogui tai protu nesuvokiamas dalykas, tačiau tai vienintelė sąlyga įveikti tą klastingą grobuonį. Kitaip diena iš dienos kančia tik didėja, skausmas gilėja ir vėžys „suvalgo“ patį žmogaus kūną.

Ar aš padėjau tai moteriai? Aš tikiuosi, kad šiek tiek pravėriau Jos sielos langinių plyšelį, nors Ji jas buvo aklinai užvėrusi ir užrakinusi didžiulėmis spynomis. Pravėriau tik langines, tačiau ne duris…

Anantara Das. Svetainė: Anantara.lt

Paveikslėlis iš Pixabay.com