Anantara Das. Dienoraštis. Apie Kalėdas

christmas-234093_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt

Kaunas

Lapkričio 24 diena

 Sveiki, mielieji.

Šiandien panagrinėkime dar vieną laišką, kuris, manau, aktualus visam pasauliui.

Pirmiausiai perskaitykime:

„Jūsų dienoraštis – kaip kasdienis laikraštis, skaitomas su tokiu įkvėpimu! Ačiū! Ypač domina tai, kaip Vedos žiūri į Kalėdas ir Velykas? Kaip ten yra su žuvies ir kiaušinių valgymu? Viliuosi, jog atrasite laiko šiai temai. Ačiū už Jūsų laiką ir širdį! Laimės Jums begalinės!“

Moteris klausia, kaip Vedos žiūri į dvi svarbiausias krikščioniškas šventes – Kalėdas ir Velykas?

Pirmiausia suvokim, kad tik mums, gyvenantiems šiuo istoriniu laikotarpiu, yra labai svarbios minėtos šventės. Svarbios, kai žiūrime iš šio laiko prizmės, gyvendami Lietuvoje ar Amerikoje ir būdami krikščionys.

Tačiau Vedos į viską žiūri iš nesuskaičiuojamai amžino laiko aspekto. Paradoksalu, tačiau tik mums atrodo, kad esame labai svarbūs, kad mes ypatingi, kad kažką atrandame ir sukuriame.

Iš tikrųjų viskas atvirkščiai: mes nieko nekuriame. Šiuo metu mes griauname viską, kas buvo Dievo sukurta.

Mes draskome motiną Žemę: jos kūne, ant kūno ir virš kūno išbandome branduolinius sprogdinimus, mes siurbiame naftą, dujas, kertame miškus.

Mes išnaikinome jau tūkstančius augalų ir gyvūnų rūšių. Išnaikinome daugybę pirmykščių, su gamta glaudžiai susijusių tautų ir tautelių.

Mes sukūrėme įvairiausius biologinius ginklus ir juos išbandėme (ir bandome) su žmonėmis. Vis ieškome būdų, kaip kuo efektyviau ir greičiau, nepakenkiant sau, sunaikinti kokią nors mums nepatinkančią valstybę.

Mes praktiškai sunaikinome šeimos instituciją. Greitai žmonės nebežinos, kaip reikia gyventi ir kurti šeimą su priešingos lyties atstovais.

Mes viską kompiuterizuojame ir norime viską sukišti į sistemą. O kažkas nori valdyti tą sistemą. Tačiau nei tie, kurie patys lenda į sistemą, nei tie, kurie jau valdo ją, niekada nesijaus laimingi, nes tai nesuteikia tikros laimės.

Ir mes, skirtingos tautos ir tautelės, turime įvairiausių „švenčių“. Visi manome, kad mūsų šventė yra geresnė, svarbesnė ir tikroviškesnė negu kažkieno kito šventė.

Tačiau tai – didžiulė iliuzija.

Mes nežinome, nei kas yra tikra šventė, nei kam ji turi būti skirta, nei kaip ją iš tikro reikia švęsti.

Tai liečia ir dvi didžiąsias krikščioniškas šventes – Kalėdas ir Velykas. Vedos tokių smulkių švenčių neaprašo, nes šios šventės švenčiamos tik du tūkstančius metų, Kali amžiaus periode. Tai tėra vieno dvasinio mokytojo (Jėzaus) atėjimo ir išėjimo iš šio pasaulio dienų paminėjimai.

Jeigu turėtume žinių, tai suvoktume, kad du dūkstančiai metų, kai mes švenčiame Kristaus gimimą ir prisikėlimą, palyginus su 311 trilijonų 40 milijardų metų, yra visiškas niekis.

Jeigu turėtume žinių, tai suvoktume, kad tokių dvasinių mokytojų kaip Kristus į šią Žemę ir į kitas planetas ateina labai daug.

Vedose neaprašomos šios šventės. Tačiau Vedose, dar iki Kristaus atėjimo, buvo paminėta, kad toks mokytojas ateis, kad Jis gyvens, paminėta net tai, kur gyvens. Tokios žinios yra pateiktos.

Ką žmogui duoda šios šventės, ar reikėtų jas švęsti ir kaip švęsti?

Absoliučiai žvelgiant, tai bet kurios šventės, kurias mes švenčiame savo gyvenime, turėtų būti skirtos pagarbinti Dievą.

Mes galime švęsti kiekvieną dieną, niekas iš aukščiau to nedraudžia. Net ir reikėtų, kad kiekviena diena būtų šventė, tačiau viską derėtų susieti su Dievo garbinimu.

Mes labai degradavome ir nebeturime tikrųjų žinių, todėl mums sunku suvokti (net dabar skaitant), kam reikia garbinti Dievą ir viską Jam skirti?

Gali kilti klausimas: „O kaip mes? Ar negalime patys dėl savęs pasilinksminti?“

Gal jus tai ir šokiruos, tačiau pasakysiu atvirai: bet kokios šventės, jeigu jos nesusietos su Dievu ir jeigu per tas šventes Jo negarbiname, yra nuodėmė.

Neturėdami tinkamos kvalifikacijos paprastai galvojame: „Kaip galima švenčiant viską skirti Dievui? O kaip pasitenkinti mums patiems?“ Dievo garbinimas, atrodo, jau nebėra šventė.

Tačiau taip teigiame tik dėl to, kad gyvename neturėdami tikrojo žinojimo.

Galima švęsti ir savo gimtadienį, ir vaikų gimtadienius, ir vardadienius, ir bet kokias kitas šventes, jeigu jų metu atsiminsime Dievą.

Kaip minėjau pradžioje, Kalėdos – tai Kristaus gimimo diena. Katalikams tai turėtų būti pati didžiausia metų šventė. Jai reikėtų ypatingai pasiruošti ir ypatingai švęsti.

Kodėl reikėtų taip ypatingai pasiruošti ir švęsti?

Atsakymas: nes Kristus mėsėdžiams barbarams parodė kelią, kaip pasitikėti Dievu, kaip kasdien gyventi su tinkama sąmone, kaip per maldą bendrauti su Dievu ir kaip atleisti tiems, kurie tave net nužudo. Kristus parodė kelią, kuriuo galima amžiams išeiti iš šio pasaulio. Išeiti iš mirties pasaulio ir atgimti dvasiniame pasaulyje.

Tai Kristaus, vieno didingiausių dvasinių mokytojų dviejų tūkstančių metų istorijoje, misija. Šia misija po Jo mirties pasekė daugybė kitų žmonių.

Tai kaip švęsti šią šventę?

Pirmiausia reikia viduje nusiteikti, kad ši šventė turi būti skirta Kristui. Man, žmogui, reikia patenkinti Kristų. Per šią šventę reikia padaryti viską, kad Kristus manimi, Jo pasekėju, liktų patenkintas.

O kaip patenkinti Kristų?

Bet kuris dvasinis mokytojas ir pats Dievas liks mumis patenkinti, jeigu vykdysime Jų nurodymus. Tai – pirmasis kriterijus norint patenkinti Kristų ir Dievą. Tokia yra šventės prasmė.

Kokie Dievo ir Kristaus nurodymai mums skirti?

  1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
  2. Netark Dievo vardo be reikalo.
  3. Švęsk sekmadienį.
  4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
  5. Nežudyk.
  6. Nepaleistuvauk.
  7. Nevok.
  8. Nekalbėk netiesos.
  9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
  10. Negeisk svetimo turto.

Štai, kiek nedaug reikia padaryti žmogui, kad Kristus ir Dievas liktų patenkinti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nesunku to laikytis, tačiau už kiekvieno įsako slepiasi visa jo giluma ir platuma. Nenusižengti šiems įsakymams yra nepaprastai sunku.

Todėl klausimas „ar galima per Kalėdas ir Velykas valgyti žuvį ir kiaušinius“ prieštarautų šių Dievo įsakų 5 punktui. 5 punkte pasakyta – NEŽUDYK.

Labai aiškiai pasakyta – NEŽUDYK. Jeigu žmogus turi bent kiek intelekto, tai suvokia, kad įsakas NEŽUDYK draudžia žudyti bet kokią gyvybės formą. Čia uždrausta bet kokia prievarta gyvai būtybei.

Aišku, vadinamieji dabartiniai „bažnyčios tėvai“ ir šventikai patys nesutiktų su šiuo teiginiu, sakydami, kad tai – draudimas žudyti tik žmones. Jie sakytų, kad šis draudimas neliečia gyvūnų, nes gyvūnai mums „skirti maistui“.

Deja, deja, mielieji. Jeigu Dievas norėtų pasakyti, kad galima žudyti kitas gyvybės formas, išskyrus tik žmones, tai Jis turėtų išvardinti 8 000 000 kitų gyvų būtybių, gyvenančių Visatoje. Todėl Dievas nieko nevardina, neišskiria, ką žudyti, o ko neliesti. Jis sako žmogui – NEŽUDYK.

Tačiau žmonija per du tūkstančius metų taip ir nesuprato, ką norėjo pasakyti Dievas ir Kristus tuo vienu žodeliu – NEŽUDYK. Žmonija, atvirkščiai, tik tobulino žudymo įrankius. Per tą laikotarpį ji sukėlė tiek karų ir nužudė tiek savo pačių rasės atstovų – žmonių, kad kalbėti apie gyvūnus jau ir nėra kada.

Laukite tęsinio…

Anantara Das. Svetainė: Anantara.lt

Pasidalinkite su kitais!