Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Gegužės 17 diena

Sveiki mielieji, paskaitykime, ką rašo viena mergaitė savo laiške.

„Sveiki, visai neseniai atradau jūsų dienoraštį, bet jau spėjau nemažai perskaityti. Man 23 metai, esu tikinti, praktikuoju Reiki. Su savo vaikinu draugauju jau 8 metus, nuo 15 metų. Mes kartu užaugom, brendom. Tačiau jis vis dar nesiperša. Mėginau kalbėti su juo, jis sako, jog supranta, ko aš noriu, tarsi suteikia vilties, bet žingsnio vis tiek nežengia, o ir aš pati pradedu abejoti, ar jis tikrai tas žmogus su kuriuo noriu dalintis džiaugsmais ir vargais. Anksčiau daug pykdavomės, galbūt dėl to jis neskuba. Jis buvo mane palikęs dėl kitos merginos – atleidau, nes tikiu, kad reikia atsigręžti į save ir įžvelgti savo klaidas. Manau, jog tai aš jį prie to privedžiau. Jaučiu, kad pasimokiau, atradau Dievą, Reiki, meditacijas, maldą. Manau, tai, kad jis mane paliko, buvo gera pamoka man pačiai. Šiuo metu situacija tokia, jog aš pasimetusi. Nežinau, ar laukti iš jo kažko, ar tikėtis, ar jis tikrai tas žmogus. Vieną kartą man atrodo, kad viskas gerai – jis supratingas, mylintis, sugeba išklausyti, manęs nesmerkia, priima mane tokią, kokia esu. Kita vertus man trūksta gilesnio ryšio, aš noriu kalbėti apie Dievą, apie savęs pažinimą, aš noriu gyventi kaip moteris, bet šiuo metu esu užsienyje, einu į streso kupiną darbą, kad susikurtume pagrindą sau po kojomis. Atvažiavau čia dėl jo, nebeliko laiko kasdienei maldai, meditacijoms, praktikoms. Tik visai nesenai vėl pradėjau įsivažiuoti į savo senesnį gyvenimo būdą (nes prieš tai viskas buvo tik darbas ir stresas). Atrodo susitvarkiau, vėl stojuosi ant kojų. Bet klausimas „ar esu laiminga?“ nuolat kirba galvoje. Žinau, kad mintys padrikos, kad sunku suprasti, ko aš klausiu, bet turbūt pagrindinis mano klausimas yra: aš suprantu, kad malda, kad savęs keitimas, savo trūkumų supratimas ir kito žmogaus priėmimas atneša ramybę ir harmoniją į gyvenimą, bet jei giliai širdyje jaučiu, kad man kažko trūksta? Jei vien mano pastangų čia neužtenka? Juk santykiai – abipusis pasirinkimas. Man tai yra pirmoje vietoje, o dėl draugo aš nesu tikra… Atrodo, jis mane myli, bet nežengia svarbaus žingsnio, tarsi nenori prisiimti atsakomybės už mus ir santykius. Tai mane liūdina, verčia juo nepasitikėti. Tada darausi irzli, atsiranda egoizmas: jeigu jis nesistengia, gal ir mano pastangos be reikalo? Kartais visą tai pamirštu, negalvoju ir tiesiog gyvenu. Stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu. Bet visgi pati save kankinu klausimais… Ačiū.“

Susidėliokime svarbiausius momentus:

1. Su savo vaikinu draugauju jau 8 metus, nuo 15 metų, tačiau jis vis dar nesiperša.
2. Aš pati pradedu abejoti, ar jis tikrai tas žmogus su kuriuo noriu dalintis džiaugsmais ir vargais.
3. Jis buvo mane palikęs dėl kitos merginos.
4. Man trūksta gilesnio ryšio, aš noriu kalbėti apie Dievą, apie savęs pažinimą, aš noriu gyventi kaip moteris.
5. Atvažiavau čia dėl jo, nebeliko laiko kasdienei maldai, meditacijoms, praktikoms.
6. Klausimas „ar esu laiminga?“ nuolat kirba galvoje.
7. Juk santykiai – abipusis pasirinkimas. Man tai yra pirmoje vietoje, o dėl draugo aš nesu tikra.
8. Atrodo, jis mane myli, bet nežengia svarbaus žingsnio, tarsi nenori prisiimti atsakomybės už mus ir santykius. Tai mane liūdina, verčia juo nepasitikėti.

Atsakymas

Klausimų, kaip matome, daug ir mergaitė dėl to kankinasi. Ir tai suprantama. Panagrinėkime viską iš eilės.

1. Su savo vaikinu draugauju jau 8 metus, nuo 15 metų, tačiau jis vis dar nesiperša.

„Išdraugauta“ aišku daug. Kodėl nesiperša? Toks sąmoningumas. Jis bijo ir jam neaišku dėl ateities, nėra atsakingas žmogus ir nesupranta nei šeimos dėsnių, nei moters psichikos.

2. Aš pati pradedu abejoti, ar jis tikrai tas žmogus su kuriuo noriu dalintis džiaugsmais ir vargais.

Jis turi jums atsakyti, ko jis tikisi iš jūsų ir kaip mato bendrą tolimesnį gyvenimą. Turite sėsti ir kartu išsišnekėti. Ramiai, be pykčių, kaltinimų. Jūs gyvenate kaip šeima, tačiau nesate šeima ir tai natūraliai kelia jums nerimą. Vyras turi apsaugoti moterį psichologiškai. Kaip jis ją apsaugo?

Vesdamas ir klausydamasis jos samprotavimų, nuomonių, svajonių. Štai ir atsakykite sau, kiek jūs atveriate jam savo širdį.

3. Jis buvo mane palikęs dėl kitos merginos.

Buvo palikęs. Jau matote, visa tai buvo. Tai irgi kažkiek parodo jo vidų, charakterį. Bet jūs dabar vėl su juo, tai reiškia, priimate jį tokį, koks jis yra.

4. Man trūksta gilesnio ryšio, aš noriu kalbėti apie Dievą, apie savęs pažinimą, aš noriu gyventi kaip moteris.

Žurnalo „Vedos“ antrame numeryje aš parašiau straipsnį apie ikivedybinio gyvenimo stadijas. Taigi ikivedybinių santykių stadijoje vienas iš etapų yra, kai moteris gali vyrui atverti savo širdį. Jeigu jūs negalite atverti savo širdies – tai ne jūsų vyras arba ne ta santykių stadija.

Jūsų draugas yra neapibrėžtumo stadijoje. Jis pats nežino kaip formuoti tuos santykius, todėl jūsų galvoje tokia „košė“. Perskaitykite žurnale „Vedos“ tą straipsnį ir daug ką suprasite.

5. Atvažiavau čia dėl jo, nebeliko laiko kasdienei maldai, meditacijoms, praktikoms.

Atvažiavote ne tik dėl jo. Jūs irgi ieškote laimės.  Net jeigu atvažiavote dėl jo, savo dienotvarkę turite susidėlioti taip, kad laiko liktų viskam. Ir dvasinei praktikai, ir namams, ir šeimai (kurios dar nėra) ir darbui ir sau. Tik taip galėsite pajausti harmoniją. Kitaip viduje būsite nepatenkinta, tai reiškia – nelaiminga.

6. Klausimas „ar esu laiminga?“ nuolat kirba galvoje.

Būti laimingam žmogui be galo sunku. Kodėl?

Kadangi materialus protas gamina vis naujus norus. Ir mes lekiame paskui tuos naujus norus. Todėl pirmas kelias į laimę – nuraminti savo protą. Kasdien labiau gilinkitės į dvasinę savo būties sferą. Kasdien – kartokite šventus Dievo vardus ir palaipsniui, po truputį taps ramiau gyventi.

Išmokite džiaugtis smulkmenomis: išaušusiu nauju rytu, Saule, Mėnuliu, debesimis, lietumi, vėju, sniegu, žvaigždėmis, medžiais, žmonėmis, darbu, maistu, miegu ir viskuo, kas tik dienos eigoje ateina į jūsų gyvenimą.

7. Juk santykiai – abipusis pasirinkimas. Man tai pirmoje vietoje, o dėl draugo aš nesu tikra.

Taip, santykiai abipusis pasirinkimas. Jeigu dėl draugo neaišku, tai išsiaiškinkite. Gyvenime reikia viską išsiaiškinti. Klauskite. Jeigu dabar neišsiaiškinate, tai vėliau juo labiau neišsiaiškinsite. Jau turėjote tai išsiaiškinti prieš daug metų.

Mokykitės kalbėtis. Pasisodinkite savo vaikiną ir kalbėkitės. Jeigu nenori kalbėti, taip kaip jūs toliau gyvensite?

Jūs ir toliau man rašysite laiškus? Tada turėsite pas mane atvažiuoti ir gyventi, kad padėčiau.

8. Atrodo, jis mane myli, bet nežengia svarbaus žingsnio, tarsi nenori prisiimti atsakomybės už mus ir santykius. Tai mane liūdina, verčia juo nepasitikėti.

Terminas „atrodo“ – reiškia „nesu tikra. Gal taip, o gal – kitaip“. Tai abejonės. Yra toks abejonių demonas. Jis dabar ir karaliauja jūsų širdyje. „Gal myli, o gal nemyli?“

Myliu – yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai.

Turite klausti, kodėl jis jūsų neveda?

Tada ir žinosite atsakymą. Jeigu jūs neklausiate jo, tai klausimas: kaip jūs toliau gyvensite? Jūs jau dabar gyvente kiekvienas sau užsidaręs? Jūs savo vidiniame kambaryje, jis – savo. Tai kas jus jungia?

Kol kas jūs nei draugai, nei šeima?

Kas jūs?

Aš jus myliu ir noriu, kad jūs tikrai susitvarkytumėte savo gyvenimą.

Kadangi jūs turite daugiau drąsos, sąmoningumo ir dvasinės brandos, tai ir turite pradėti aiškintis kaip toliau gyvensite.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė